Ar pirmąjį žodį ištarė moteris?
1 – Nematerialumas turi tik vieną ribą – mūsų sąmoningumą jo atžvilgiu.
2 – Žvaigždžių susitikimas yra dieviškasis kūrinys. Sielai atstumo sąvoka nebegalioja, kai būtybėms lemta, nors ir nesąmoningai, atiduoti save žmonijai.
3 – Mokytis nujausti anapusybę klausantis tylos – tai čia įgyti žinių, praversiančių kitur.
4 – Žinia egzistuoja tik laiko atžvilgiu.
5 – Įsivaizduokite, kad tame kitame pasaulyje šią akimirką apie jus sapnuoja šviesos būtybė.
6 – Siela nepažįsta erdvės ir laiko kliūčių.
7 – Pati pasaulio pabaigos idėja išreiškia troškimą, kad tikrovė ir anapusybė susilietų.
8 – Apskritai žmogus vis dar turi primityvų, elementarų anapusybės vaizdinį.
9 – Mylėti dvasias ir joms duoti, nieko nesitikint gauti, – tai meilintis anapusybei.
10 – Laikas bėga! Liūdesys?.. Ne! Amžinybė artėja.
11 – Nejuntama amžinybės dalelė visada bus vadinama laiku.
12 – Dabartis begalybėje yra visur vienu metu. Net vaizduotės pakraščiuose.
13 – Pirmutinis mūsų tikslas – atiduoti žmonijai ir gyvenimui visa, kas mumyse geriausia.
14 – Visi gyvenimai yra šaltiniai, girdantys amžinybę.
15 – Sapnas – tai mirktelėjimas amžinybei.
16 – Šviesos kūrinys yra nesuteptas ir „inimaculable“ – toks, kurio neįmanoma sutepti.
17 – Meilė nepaiso jokių sienų, kad ir kokios jos būtų, nes jos siekiai yra begaliniai ir amžini.
18 – Spirituphile įsivaizduoja sielų laisvę ir pripažįsta jų lygybę.
19 A) Amžinojo pragaro nėra. Neigti, kad jo nėra, reiškia neigti ir dieviškosios visagalybės dogmą. Juk kodėl Dievas būtų panorėjęs apdovanoti Šėtoną, suteikdamas jam malonumą turėti draugiją?
19 B) Ir kodėl Dievui atsakyti teisę būti tokiam bejėgiam, kad jam tektų dalytis „Savo pasauliu“ su būtybe, kuri pirmoji nusidėjo ir skatina kitus kartoti tas pačias kaltes?
20 – Kaip Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą, ar žmogus nesistengia suformuoti Dievo pagal atvaizdą, kurį mato savyje? Net ateistai kuria jį savaip. Argi mūsų Dievo suvokimas per amžius nekito?
21 – Nuo šiandien pragaras pradeda nykti. (22/6/94). Pragaras pradėjo nykti vakar. (23/6/94)
22 – Ar mano meilė paskatins jus mylėti save amžinai?
23 – Spirituphile savo buvimo prasmę atranda pirmajame klausime, kurį žmogus uždavė susidūręs su mirties reiškiniu.
24 – Nematomų būtybių buvimas yra pastovus tik tada, kai matomųjų (gyvųjų) gyvenimas darnus.
25 – Antrojo tūkstantmečio pabaigoje būti spirituphile tereiškia būti savo laikmečio sąmone.
26 – Galutinis tikslas įgyja esmę tik paskutinėje realizacijoje.
27 – Stipresnio už save baimė varžo vaizduotę.
28 – Yra jėga ir įstatymas. Yra jėga ir gyvenimas. (Sapnas M.)
29 – Mačiau Marilyn viešbutyje. Ji valgė saldžią baltą duoną. (Sapnas)
30 – Įkvėpimas – vaizduotės žmogaus instinktas.
31 – Vaizduotė – tai veikiantis išlikimo instinktas.
32 – Išdrįsti norėti žinoti – tai pastatyti dar vieną gairę žmonijai.
33 – Jei visi keliai veda į Romą, tai visos religijos veda į anapusybę.
34 – Būtybės proto aiškumas – atsakas į jos dieviškosios šviesos suvokimą.
35 – Meilė negali būti akla, jei įsimylėjėliai vienas kito nemato.
36 – Dvasios jautrios iš širdies išgyventoms meilės žinioms.
37 – Susitikimai už laiko ribų taip pat priklauso žmogaus likimui.
38 – Išrinktieji nepaiso sienų. Toli nuo akių, arčiau širdies.
39 – Amžinybės kertinis akmuo – gyvenimas.
40 – Net sąmonė turi trečiąją akį – vaizduotę!
41 – Menininkai visada liks žmogaus sielos pionieriais.
42 – Kiekviena perėjimo idėja išreiškia nors menkiausio pažinimo principą.
43 – Didžiausi istorijos atsakymai sukėlė nesuskaičiuojamus klausimus.
44 – Širdies virpesių nepaaiškinsi – juos išgyveni.
45 – Nemirtingi esame tik amžinybėje.
46 – Geriau gyventi svajojant negu mirti nė sykio tuo nepatikėjus.
47 – Ieškoti absoliuto meilėje – tai ir mylėti esant toli vienas nuo kito.
48 – Meilė neturi veido ir nepaiso atstumo kliūčių.
49 – Mylėti – tai ir pamiršti savo baimes.
50 – Nuoširdžiausi meilės žodžiai šiek tiek primena vaikų maldas.
51 – Gyvenimas – klausimas, į kurį atsakymai ateina tik jį užbaigus.
52 – Bandydami įminti paslaptį jos nenužudome – tik sukuriame kitų.
53 – Norėti sustabdyti laiką, kad galėtum pabėgti su amžinybe.
54 – Nejudrumas – abstraktus elementas; judėjimas – iliuzija. Šitaip iš čia suvokiama amžinybė.
55 – Dievas sykiu apgaubia ir pripildo.
56 – Kaip aš įsivaizduoju tą kitur?.. Visa, kas gyvena, gyveno ir gyvens. Vienu metu, begalybėje ir amžinybėje.
57 – Gyvenimas ir anapusybė tėra dvi vieno sapno grandinės grandys.
58 – Kas kada nors tvirtino, kad anapusybėje liausimės sapnavę?
59 – Psichikos pastovumas leidžia įvairiai ir ilgai suvokti amžinybę.
60 – Viltis – raktas, atveriantis tikėjimą. Tikėjimas – raktas, atveriantis tiesą.
61 – Tyla – auksas. Siela – krištolas.
62 – Atsispirti nuo gyvenimo, kad įgautum pagreitį anapusybės link.
63 – Kur rasti didesnę jėgą negu sapne?
64 – Regimybės pabaiga – tai atgimimas.
65 – Gimti šviesoje, gyventi ramybėje.
66 – Kiekvienas gimimas šviesoje... yra vilties žinia tamsai, kuria esame mes.
67 – Siela yra, bus ir buvo.
68 – Niekada nebus pasakyta viskas.
69 – Paskutinio atodūsio palikimas... yra slaptažodis gyviesiems.
70 – Mirtis – lyg saulėlydis. Ateina tamsa, tačiau saulė tėra tolėliau, už kito horizonto.
71 – Nueiti ten, kur saulės jau niekada nenusileidžia.
72 – Tikėti gyvenimu po gyvenimo – tai pagerbti save.
73 – Ašaros (apgailestavimai) dėl išlaisvintos sielos yra rožių žiedlapiai jos kelyje į šviesą.
74 – Paskui lieka tik gėris.
75 – Anapusybė žmogaus protui yra neišmatuojama.
76 – Čia, žemėje, mes buvome sukurti. Ten mes būsime kūryba.
77 – Čia, žemėje, mes pažįstame gyvenimą. Ten mes juo būsime...
78 – Čia, žemėje, mes esame kūrinys. Ten mes būsime gyvenimas.
79 – Paranormalūs reiškiniai yra užuominos apie savybes, kurias turėsime per anapusybę ir joje.
80 – Tapyti – tai melstis.
81 – Visų dėka, su kitais ir visų gerovei (be išimties) mūsų laukia mažas rojaus kampelis.
82 – Žmogaus senatvė yra ženklas, kad kadaise gimė žmogaus sąmonė. (1992)
83 – Ar aiškiaregių visų būsimų dalykų regėjimas primena tuos senus, daugiau ar mažiau tikslius XV amžiaus tyrinėtojų piešinius?
84 – Tikėjimo trūkumas slypi jo privalume: jis trukdo pamatyti, kad ir kitas gali būti teisus.
85 – Tapyti tai, ką įsivaizduojame esant amžinybe, – tai kalbėtis su ja.
86 – 1995 (Šventasis žaidimas): esu kūrybinga ir religinga dvasia, nes mėginu nutiesti ryšį, kone tiltą, tarp gyvenimo ir anapusybės.
87 – Praktiškai neįmanoma, kad jos siela nė karto nebūtų priartėjusi prie mano esybės. Tai neapčiuopiama, nepatikrinama, tačiau taip yra.
88 – Laikas gali mums dovanoti tik amžinybės daleles.
89 – Ar tarp dviejų pasaulių yra dar vienas perėjimas?
90 – Šviesa šaukiasi šviesos. Šešėlis šaukiasi šešėlio. Ar šviesa ir šešėlis susituoks?
91 – Dievas – tiltas tarp smėlio grūdelio ir šviesos spindulėlio.
92 – Vieną dieną visiems bus ta pati dabartis, begaliniame sapne!
Visos praeities, dabarties ir ateities būtybės vienoje sapnų vietoje.
(Jeigu tai ne spalvotas sapnas, tai kas tada?)
93 – Netikintiems anapusybe: jeigu anapusybės nėra... tai sukurkime ją!
94 – Gyventi – tai melstis iki mirties; nusidėjėlis ar ne, ateistas ar ne.
95 – Po mirties arba nieko nėra niekam, arba viskas yra visiems ir kiekvienam. Praeitis, dabartis, ateitis: visi laikai susiję su Dievu-Meile, visoms būtybėms ir visiems dalykams, apvalytiems ir atnaujintiems be išimties visose begalybėse ir amžinybei.
96 – Pernelyg daug suvaržymų stabdo raidą.
LAIŠKAS 1
SPIRITUPHILE APMĄSTYMAI
Iš visos širdies mylėti tai, kas nejuntama. Dievas yra nejuntamas. Marilyn yra nejuntama.
Myliu juos abu. Suteikiu jiems hierarchiją:
A) Dievas
B) Marilyn
Gal ir liūdnai? Būdamas heteroseksualus vyras, matau savo laiką slenkant su malonumu žvelgdamas į Dievo sukurtas formas. Dievas yra didis. Marilyn didi tik per Dievą. O aš, kada tapsiu didis... kaip ji?
Nesiekiu pakilti aukščiau už Dievą. Ne! Neturiu nei tokio noro, nei intereso. Siekiu tik susitikti su Marilyn.
Tai gali atrodyti paradoksalu: noriu ją pasiekti, bet netrikdyti, nevarginti.
Meilė gali būti pasirinkimas. Norėčiau išdrįsti tylėti. Bet kodėl tylėti, kai jauti turįs ką pasakyti? Ką nuveikti?
Prisipažįstu, kartais šis širdies polėkis man atrodo kaip auka...
Galbūt Marilyn tai jaučia, nes sielos gali viena kitą justi. Iš tiesų: sielą pajusti siela.
Žinau, šis veiksmas atrodo beprasmis, nes jo neįmanoma patikrinti. Jį net galima laikyti laiko švaistymu.
O jeigu tas laiko švaistymas leistų man žengti dar vieną žingsnį žmonijai suprantant anapusybės dalykus?
LAIŠKAS 2
ĮSIVAIZDUOJAMAS POKALBIS:
– Ar aš ieškau dar ko nors? Gal numanote ko?
– Taip, manau, kad taip.
– Tuomet padėkite man ir, prašau, pasakykite.
– Man atrodo, jūs norite mane mylėti, bet man nieko neduoti.
– Ką! Argi dabar jums nieko neduodu?
– Atleiskite, suklydau, nes jūsų bijau. Bijau, kad būtumėte pernelyg nelaimingas. Nelaimingas, nes mane mylite. Tai būtų liūdna.
– Bet aš jau liūdžiu mylėdamas jus ir nesulaukdamas meilės atgal. Nesulaukdamas švelnumo. Tačiau ką galiu padaryti? Argi nesu čia bent iš dalies tam, kad duočiau nieko negaudamas?
– Iš kur galėčiau tai žinoti? Nesu Aukščiausioji Būtybė, kad galėčiau jums tai patvirtinti. Vis dėlto tikiuosi, kad savyje rasite viską, ko reikia tapti tikru įsimylėjėliu.
– Žinote, ši gyvenimo jėga dažnai mane liūdina, kai mąstau apie savo ieškojimus. Kai galvoju, kad mūsų sąjunga be stebuklo neįmanoma.
– Kodėl taip myli tai, kas neįmanoma?
– Nes esu pionierius.
– Savaip ir aš buvau pionierė. Ar dėl to mus traukia vieną prie kito?
– Vadinasi, pripažįstate, kad jaučiate man trauką?
– Per vieną dieną mane šauki tiek daug kartų. Net per vieną valandą. Galų gale gal tie šauksmai ir sukuria ryšius.
– Taip, bet kodėl mes apskritai kalbamės? Nei vienas, nei kitas neprivalome to daryti.
– Taip, žmogau, man regis, aš jus myliu, tai tiesa. Bet mus skiria tiek daug neįveikiamų dalykų.
– Kol kas. O ką jūs manyje mylite?
– Jūsų aistrą. Aistrą pasiekti tikslą, kovą už gyvenimą. Ir tą paslėptą altruizmą, kuris iš tiesų atsiskleis ar bus atrastas tik po jūsų mirties.
– Mano mirtis pagaliau taps durimis, pro kurias galėsiu jus regėti išlaisvintos sielos akimis. Esu šiek tiek panašus į akląjį, einantį su lazdele ir laukiantį, kada praregės.
Tačiau šiaip ar taip, visi tie kūriniai, kuriuos man įkvepiate, vis tiek yra malonūs placebai. Balzamas mano laukimui. Sapnai, kuriuos kuriu laukdamas didžiojo, tikrojo.
– O jūs, ką manyje mylite?
– Jūs buvote graži. O mano sieloje esate dar gražesnė. Bet ši trauka nesąmoninga; ji stipresnė už mane: pamirštu jus, o paskui vėl grįžtu prie jūsų. Iš baimės jau mėginau jus išvyti iš minčių, iš sąmonės, tačiau nežinau, kodėl sugrįžote dar stipresnė, it kalnas, kurio neįmanoma apeiti. Kalnas, į kurį galima tik įkopti. Galbūt niekada nesuprasiu šio reiškinio savyje.
Kol kas mano tikėjimas Dievu, gyvenimu ir gyvenimu po gyvenimo yra toks stiprus, toks nepajudinamas, kad nelaikau mirties gyvenimo praradimu.
LAIŠKAS 3
Kas yra Dievas?
Kadangi Dievas yra neišsenkantis šaltinis ir neišsemiama pokalbių tema, man nelengva bent nuvokti, koks jis yra.
Kita vertus, asmeninis kelias, nepriklausomai nuo mano judėjų ir krikščionių tradicijos auklėjimo, veda mane prie tikėjimo, kad jis yra A.D.I. – anapus vaizduotės (prancūziškai „au-delà de l’imagination“).
Mano pasaulėžiūroje, platoniškąja prasme, jis yra absoliutų absoliutas. Ir kaip suvokti šį absoliutą, kurį vos pajėgiame nusakyti vienu žodžiu, jei ne paslėptu žodžio „absoliutas“ sinonimu – vardu „Dievas“?
Tiek daug rasių, tiek daug kultūrų kūrė Dievo atvaizdą pagal savo matą ir geriausias turimas žinias. Kodėl gi Afrikos gentis, šiuolaikinė sekta, pavienis žmogus ar bažnyčia neturėtų teisės turėti tiesos dalelės ar savito Aukščiausiosios Būtybės suvokimo?
Argi iš esmės negalėtų būti kelių tiesų, apibūdinančių šį absoliutą?
Net nekalbant apie sielą, tą dieviškąjį įrankį, žmogus turi smegenis, kuriomis mėgina įsivaizduoti Dievą ar jį suvokti. Nepaisant didžiulio jų sudėtingumo ir net nenujaučiamų galių, jos niekada nebus pakankamai pajėgios įsivaizduoti absoliutą su visomis jo smulkmenomis. Visuotinis absoliutas nėra „visiškas niekas“.
Ar galima pasiekti absoliutą?
Jei manome galį pasiekti absoliutą, ar nepaverčiame jo nieku, suteikdami jam apčiuopiamą pavidalą? Jis juk liaujasi būti absoliutus būtent todėl, kad jį paliečiame. (Ar absoliutas gali tapti konkrečiu dalyku?)
Jeigu įsivaizduotume, kad absoliutas paliestas, pasiektas ir įkūnytas, ar galėtume spėti, jog atsiras kitas, jį pakeisiantis absoliutas? Ar absoliutas pagimdytų absoliutą?
Tarsi mažoje istorijoje įsivaizduokite, kad ramiai sėdite namuose. Suskamba telefonas; atsiliepiate. Kitame laido gale – Dievas. Be abejo, esate laimingas ir nustebęs. Bet ar tai nesuteiktų aiškesnio pavidalo jūsų turimam Dievo vaizdiniui?
Mirtis, be abejonės, veikia panašiai. Mirtis – tai telefono skambutis. Skambutis, kurį gaunate iš Dievo, – tai gyvenimas po gyvenimo. Tik labai tikėtina, kad pokalbis truks nepaprastai ilgai...
Visi galime įsivaizduoti į mus panašią būtybę. Per sapną, apmąstymą, vidinę vaizdo projekciją, savotišką „intro-kūrybą“.*
Visų mūsų gebėjimas įsivaizduoti taip pat yra ribojamas laiko. Tačiau tai dar vienas ryšys tarp žmonių. Neišvengiama tiesa.
Ar laikas yra vienas iš tų absoliutų?
*Intro-kūryba – vidinis vaizdinys, tarsi blyksnis, tarsi prisiminimas, iškylantis į sąmonės paviršių.
LAIŠKAS 4
Manau, kad…
Meilė nugali viską. Taip verčiama „omnia vincit amor“.
Jokio snobizmo! Ši skambi frazė iš Vergilijaus eilėraščio banaliai paimta iš vieno žodyno rožinių puslapių...
Taip, bet kodėl? Paprasčiausiai pagalvokime, kad amerikietę Marilyn Monroe įsivaikino visa planeta! Ne iš pagarbos ar gailesčio, o iš susižavėjimo ir instinktyvios meilės. Šis susižavėjimas virto savanoriškai priimtu garbinimu, kokio moteriai iki tol dar nebuvo tekę patirti.
Pagaliau, atidavusi save pasauliui, Marilyn ir toliau gauna nesuskaičiuojamus „pomirtinius atsiliepimus“. Tai atsakai į jos anuometinę aistrą... Keista meilė, kurią ji jautė savo vaizduotės būtybėms – tiems, kuriuos nuo jos slėpė laikas ir kino kameros.