Tekstą, vadovaudamasis griežtais Côme FELX nurodymais, parašė dirbtinis intelektas.

Idėjos, veikėjai, pasakojimo kryptis, esminiai sprendimai ir kūrinio pasaulis priklauso Côme FELX. Dirbtinis intelektas buvo naudojamas kaip rašymo, struktūravimo ir formuluočių kūrimo priemonė, tiksliai laikantis autoriaus nurodymų.

„Kaip lyno akrobatas be apsauginio tinklo, rašiau iš anksto nesugalvojęs siužeto. Jaučiausi vienišas, pernelyg atsiskyręs, kad galėčiau toliau rašyti pasakojimų ciklą. Ir tuomet mano siela ją išvydo.“

Pascal Pascal šį sakinį perskaitė dvyliktą kartą.

Tas sakinys buvo geras. Gal net puikus. Jame buvo tos menkutės gelmės, kuri banalybei suteikia apreiškimo didybę. Pascaliui jis patiko. Labai patiko. Sakiniai, kurie, rodės, kentėjo už jį, dažnai padėdavo jam išvengti tikros kančios.

— Vadinasi, man niekada nepavyks? — sumurmėjo jis.

Jis atstūmė lapą, paskui tuoj pat prisitraukė atgal. Gestas buvo teatrališkas. Jis tai žinojo. Net būdamas vienas vaidino. Ypač būdamas vienas.

Būdamas keturiasdešimt septynerių, Pascalis dar nebuvo išleidęs nė vienos knygos, tačiau pasižymėjo miglota elegancija vyrų, kurie jaučiasi jau išduoti ateities kartų. Skaitytojų jis neturėjo arba turėjo labai mažai, užtat turėjo rašytojo manierų. Rašytojo tylos. Rašytojo pykčio. Net rašytojo skurdą, kurį nešiojo taip, kaip kiti nešioja karinį apdovanojimą.

Tačiau tą rytą niekas nejudėjo iš vietos.

Jis turėjo kelias idėjas. Dialogų nuotrupų. Vaizdinių. Dvi ar tris netikėtas pabaigas, kurios jam atrodė pakankamai genialios visam romanui pateisinti. Tačiau trūko polėkio. Gaisro. Preteksto. Galbūt aukos.

Nuo aušros jis vis sukosi aplink tą sakinį: „Kaip lyno akrobatas be apsauginio tinklo…“

Jis buvo atklydęs iš sapno.

Tame sapne jis regėjo save vilkintį ekstravagantišką cirko kostiumą. Kažką tarp Fellini, Venecijos karnavalo ir seno teatro uždangalo, pamiršto drėgname rūsyje. Ant galvos — milžiniška skrybėlė. Ant kojų — pernelyg smailūs batai. Rankoje — ne kartis, o milžiniškas medinis pieštukas, ilgas kaip laivo stiebas, kuriuo jis laikė pusiausvyrą ant aukštai ore ištempto lyno.

Po juo nebuvo nieko.

Aplink krito snaigės. Iš pradžių jis manė, kad tai sniegas. Paskui suprato, kad tai balti popieriaus lapai. Tušti lapai. Tūkstančiai lapų. Jie tyliai ir lėtai leidosi žemyn, tarsi dangus iš savęs iškratytų visas knygas, kurios niekada nebuvo parašytos.

Ne, jie nebuvo visai balti.

Ant kai kurių buvo veidas.

Moters veidas.

Pabudęs Pascalis nusprendė, kad sapnas — ženklas. Jis labai mėgo ženklus, ypač kai jie patvirtindavo jo teisumą. Tad nusprendė nieko neplanuoti. Nieko nekonstruoti. Nieko neorganizuoti. Šį kartą rašys be iš anksto numatyto siužeto. Eis lynu virš tuštumos, apsiginklavęs vien pieštuku.

Tačiau kadangi buvo sekmadienio rytas, o literatūrinė drąsa sunkiai pakelia drungną kavą skurdžiame bute, jis nusprendė pabūti poetu savo įprastame nedideliame restorane.

Už penkių minučių kelio nuo jo namų, Saint-Denis gatvėje, veikė kukli, kiek pasenusi kavinė, beveik jauki, nepaisant per ankštai sustatytų stalų, pavargusių augalų ir ant sienų kabančių pageltusių reprodukcijų. Iš įpročio ją vis dar vadino pono Prahallio restoranu, nors pats ponas daugiau laiko praleisdavo stebėdamas kasą negu sveikindamasis su lankytojais.

Pascalis ten buvo nuolatinis lankytojas.

Tiksliau tariant, jis ten buvo užkariavęs teritoriją.

Penkioliktąjį staliuką.

Mažą apvalų staliuką prie avarinio išėjimo, tarp dviejų veidrodžių, kuriuose jis galėjo stebėti, kaip įžengia į savo paties vaidmenį. Staliukas buvo juokingas, nepatogus, beveik atskirtas nuo kitų, bet Pascalis jį prisijaukino. Nuo tada negalėdavo pakęsti, jei kas nors jį užimdavo pirmas.

Jis sakydavo, kad tas staliukas — jo dirbtuvė.

Iš tiesų tai buvo jo sostas.

Tą rytą jis kruopščiai pasiruošė. Pasirinko juodas kelnes, pernelyg nudėvėtas, kad būtų elegantiškos, baltus marškinius, mačiusius ir geresnių dienų, ir tamsų apsiaustą, kurį dėvėdavo tik kitą dieną po pilnaties, teisindamasis, kad nakties įtakai dera tinkamas drabužis. Galiausiai užsidėjo plačiakraštę veltinę skrybėlę su ilga žąsies plunksna, suteikiančią jam nuvainikuoto muškietininko išvaizdą.

Jis pažvelgė į save prieškambario veidrodyje.

— Juokinga, — pasakė.

Paskui patenkintas išėjo.

Lauke Monrealis, regis, dar nebuvo apsisprendęs, ar nori būti miestas, ar dekoracija. Dangus buvo giedras. Saint-Denis gatve dvelkė švelnus vėjas. Vitrinos spindėjo šaltu sekmadienio rytų mandagumu, kai parduotuvės dar neatidarytos, o praeiviai, rodos, svarsto, kodėl jie jau egzistuoja.

Pascalis žingsniavo lėtai, pasikišęs po pažastimi sąsiuvinį, už ausies užkišęs plunksną; apsiaustas plaikstėsi kaip tik tiek, kad pritrauktų žvilgsnius. Jis dėjosi jų nepastebįs. Tai buvo viena jo specialybių: patraukti dėmesį, o paskui elgtis taip, lyg būtų to dėmesio auka.

Pusiaukelėje, prie vaistinės, jis įžengė į sceninę būseną.

Išorinis pasaulis virto užkulisiais. Vitrinos — veidrodžiais. Praeiviai — statistais. Jis ėjo ne išgerti kavos. Jis ėjo pasirodyti.

Jis jau vaizdavosi, kaip padavėja Claire pavarto akis.

Jau girdėjo, kaip Pierrette sušunka į salės gilumą:

— Ei, Claire! Atėjo tas ponas, kuris sau į akis barsto pudrą!

Jos taip erzindavo jį nuo tos dienos, kai suprato, kad jo keistenybės nėra visai pavojingos. Arba, tiksliau, nuo tada, kai jis sugebėjo jas tuo įtikinti.

Tai buvo mažytis jo talentas.

Jis nesiverždavo pro duris jėga. Priversdavo nusišypsoti tuos, kurie jas saugojo. Ir tada tyliai įeidavo.

Claire ir Pierrette, nors ir dūsaudamos, jį mėgo. Jis jas linksmino. Dėl jo jų kavinė atrodydavo įdomesnė, nei iš tiesų buvo. Kartais, kai jis įžengdavo pernelyg teatrališkai, jos uždainuodavo kelis taktus iš „Karmen“. Kartais sunerimdavo, jei jis tylėdavo ilgiau nei penkias minutes. Jis buvo tapęs nepakeičiamas ne dėl gerumo, o dėl savo spektaklio.

Pascalis tai žinojo.

Žinojo, kad žmonės daug atleidžia tiems, kurie juos linksmina.

Tačiau tą rytą, jam artėjant prie kavinės, kažkas sutrikdė įprastą mechanizmą.

Prie vitrinos stovėjo moteris.

Iš pradžių jis išvydo ją iš profilio.

Smėlinė, lengva suknelė, saikingai marginta gėlėmis. Vasarinė suknelė, tarsi sukurta tam, kad niekieno neatsiklaususi galėtų būti graži. Švelnūs plaukai krito ant pečių. Tiesi, bet nesustingusi laikysena. Jos kūne buvo natūralios elegancijos — to nevalingo tikslumo, kurį išties gražios moterys turi niekada nesimokiusios.

Ji kiek pasisuko.

Pascalis sulėtino žingsnį.

Akys.

Iš pradžių jis tegalvojo apie jas.

Žalios akys. Ne. Ne vien žalios. Judanti žaluma. Mėliu persmelkta drėgna žaluma. Žaluma, kurioje, rodės, teka upė arba, dar geriau, slypi sakinys, kurio jis dar neparašė.

— Svaiginanti žaluma, — sumurmėjo jis.

Moteris jo neišgirdo.

Laimei.

Jis pamatė, kaip ji įėjo į kavinę. Smalsiai apžvelgė salę, akimirką sudvejojo ir atsisėdo prie penkioliktojo staliuko.

Penkioliktasis staliukas.

Pascalis sustojo kaip įbestas.

Likimas, akivaizdu, visai neturėjo manierų.

Viduje stojo tyla, staigi kaip nusileidžianti uždanga. Claire už baro sustingo su kavos puodu rankoje. Pierrette prie kasos pravėrė burną. Du nuolatiniai lankytojai atsigręžė į Pascalį, jau pasirengę pasimėgauti drama.

Penkioliktasis staliukas buvo ne šiaip užimtas.

Jį buvo užėmęs regėjimas.

Pascalis įėjo.

Niekas nepajuokavo. Net arbatiniai šaukšteliai, rodės, suprato, kad geriau nežvangėti.

Jis priėjo prie baro.

— Pierrette, kavos, prašau.

Padavėja tylėdama įpylė jam kavos. Ji pažinojo šį balsą. Taip Pascalis kalbėdavo ką nors regzdamas. Pernelyg ramus balsas. Pernelyg mandagus. Beveik valdiškas.

— Pascali, — tyliai tarė ji, — elgsies padoriai, tiesa?

Jis nustebęs pažvelgė į ją, tarsi nekaltas žmogus, neteisingai įtariamas.

— Bet aš visada malonus.

Tai buvo netiesa.

Jis paėmė puodelį.

Jo galvoje tuoj pat susirikiavo keli scenarijai. Galėjo sukosėti. Galėjo apsimesti, kad jam bloga. Galėjo prieiti prie staliuko paklaikusiomis akimis ir paklausti, ar kėdė su juo kalbėjosi. Galėjo ir paprasčiausiai šliūkštelėti šiek tiek kavos šalia moters, kad ji atsistotų. Nieko rimta. Mažytis tikrovės krūptelėjimas. Vaikiška gudrybė.

Jis nenorėjo jos nuskriausti.

Norėjo tik atgauti savo vietą.

O gal jau tada norėjo priversti ją jį pastebėti.

Jis žengė pirmyn.

Moteris pakėlė į jį akis kaip tik tą akimirką, kai jis priėjo prie staliuko. Tas atviras, niekuo nesiginantis žvilgsnis suardė jo komediją. Jis buvo suplanavęs manevrą. O jį pasitiko esatis.

— Atsiprašau, — tarė ji. — Gal galėtumėte pasakyti, kiek valandų?

Jos balsas užbaigė tai, ką pradėjo akys.

Pascalis kavos neišpylė tyčia.

Ne visai.

Buvo akimirksnio dvejonė, menkutis virptelėjimas, nerangus riešo judesys. Tačiau kažkur giliai jame blaivi jo sąmonės dalelė, mažasis sąžinės raštininkas, pasižymėjo, kad tas atsitikimas nebuvo visiškai nekaltas. Jis galėjo sulaikyti puodelį. Tik nepakankamai greitai tai padarė.

Kava išsiliejo ant smėlinės suknelės.

Moteris trumpai riktelėjo.

— Ak! Ar negalėjote būti atsargesnis? Mano suknelė!

Pascalis liko stovėti su puodeliu rankoje, absurdiškai sustingęs tarsi kalta statula.

Kava aptaškė audinį ties šlaunimis ir pilvu. Tamsi dėmė lėtai plėtėsi ant šviesių gėlių, tarsi kas nors vienu nevykusiai parašytu sakiniu būtų sugadinęs visą rytą.

Claire ir Pierrette atskubėjo.

— Ponia! Jūsų suknelė! — sušuko Claire.

— Matai, Pascali, šįkart jau peržengei ribą! — pridūrė Pierrette.

Moteris vėl pakėlė į jį akis. Jos jau nebebuvo žalios ir mėlynos. Jos buvo įskaudintos.

— Jūs ką tik sugadinote man dieną, — tarė ji. — Po kelių minučių mane turi pasiimti draugas. Turėjome kartu papietauti.

Pascalis norėjo atsiprašyti. Nuoširdžiai. Tačiau sirgo viena moraline liga: net jo sąžinės graužatis ieškojo skambios formuluotės.

— Labai apgailestauju, ponia. Tikrai. Tiesiog... vieną akimirką pasaulis išnyko.

— Kaip, regis, ir jūsų kava.

Atsakas buvo sausas, bet ne vulgarus. Pascalis dėl to ja kone susižavėjo.

— Sumokėsiu už valymą, — tarė jis.

— Pasilikite pinigus skrybėlės plunksnai išbalinti. Gal ji pakuteno jūsų savimeilę.

Pierrette vos sulaikė juoką. Claire stuktelėjo jai alkūne.

Pascalis paraudo.

Jis galėjo susitaikyti su pažeminimu. Galėjo elgtis paprastai. Galėjo pasakyti: „Jūs teisi, buvau nerangus.“ Bet Pascalis turėjo nelemtą dovaną net savo atsiprašymus sutepti literatūra.

— Šiąnakt jus sapnavau, — pasakė jis.

Vėl stojo tyla.

Moteris įsistebeilijo į jį.

— Atsiprašau?

— Nežinau jūsų vardo. Niekada anksčiau jūsų nemačiau. Bet sapnavau veidą. Man atrodo, jūsų. Aplink mane krito lapai. Puslapiai. O jūs buvote kiekviename iš jų.

Claire užsimerkė kaip moteris, kuri mato artėjančią katastrofą, bet jau nebeturi jėgų jos sustabdyti.

Moteris lėtai atsistojo.

— Jūs apliejate nepažįstamas moteris kava, o paskui sakote, kad sapnavote jas?

— Tai ne gudrybė.

Tai sakydamas Pascalis suprato meluojąs.

Gal ne visai šįkart. Tačiau gyvenime — taip. Vos tik pasijusdavo esąs pavojuje, viskas tapdavo strategija: jo skurdas, vienatvė, sakiniai, prislėgti žvilgsniai, būdas atrodyti pernelyg trapiam, kad už ką nors atsakytų.

Tačiau moteris nebuvo naivi.

— Kas jūs toks?

Jis pakėlė ranką prie skrybėlės, tarsi prisistatytų kunigaikštienei.

— Pascal Pascal. Rašytojas.

— Išleidęs knygų?

Klausimas smogė skaudžiau už įžeidimą.

— Kol kas ne.

— Tuomet, Pascal Pascal, kol kas neišleidęs nė vienos knygos, patarčiau jums kur nors užsirašyti: moterys nėra vyrams siunčiami ženklai, skirti maitinti jų romanus.

Ji pasiėmė rankinę.

Pascalis pajuto, kaip kažkas jame įsitempė. Turėjo nusilenkti. Leisti jai išeiti. Tačiau ji palietė jį kaip tik ten, kur jis manė esąs saugus: jo įsivaizduojamoje didybėje.

— O jūs, ponia? — paklausė jis. — Kas jūs tokia, kad įžengiate į žmonių gyvenimus, tarsi iš anksto žinotumėte jų vertę?

Ji atsigręžė.

— Aptaškyta klientė.

— Ne. Jūs esate kur kas daugiau.

— O jūs — gerokai mažiau, negu manote.

Šį kartą abi padavėjos nebeslėpė pasitenkinimo. Pascalis tai pajuto. Jis pralaimėjo visai salei. Dar blogiau: pralaimėjo savo paties spektakliui.

Tada padarė tai, ką visada darydavo pasijutęs demaskuotas.

Tapo apgailėtinas.

— Atleiskite man, — tyliau ištarė jis. — Nenorėjau jūsų įskaudinti. Kartais esu juokingas, bet nesu žiaurus.

Šią frazę jis vartodavo dažnai. Ji puikiai veikdavo. Versdavo kitus rinktis: toliau jį užsipulti ar pripažinti, kad jis jautrus. Dauguma rinkdavosi antrąją galimybę. Žmonės nemėgsta jaustis budeliais prieš vyrą, kuris pritylina balsą.

Moteris sudvejojo.

Vos sekundę.

Bet Pascalis pastebėjo dvejonę. Įsidėmėjo. Pasidėjo atskirai.

Ji jautė užuojautą.

Vadinasi, turėjo silpnąją vietą.

— Nesijaudinkite, — pagaliau tarė ji. — Nors gyvenu toli, draugas dėl manęs padarys lankstą. Persirengsiu. Šiaip ar taip, jam ši suknelė nepatinka.

Ji nuleido akis į dėmėtą audinį. Jos veidas neteko griežtumo.

— O man ji patiko. Atrodė stebuklinga.

— Stebuklinga?

— Taip. Kaskart ją vilkint nutinka kas nors netikėta. Dažnai kas nors laimingo. Šiandien, matyt, magijai pritrūko gero skonio.

Pascalis pažvelgė į dėmę.

Paskui į suknelę.

Paskui į ją.

— Galbūt magija ne visada būna maloni pirmąkart susitikus.

— Labai patogi frazė vyrui, ką tik iškrėtusiam kvailystę.

— Patogios frazės kartais būna pačios teisingiausios.

Ji papurtė galvą, beveik prieš savo valią. Nenusišypsojo. Ne iš tikrųjų. Tačiau per veidą nuslinko šypsenos šešėlis, ir Pascalis į jį įsikibo su santūriu vagies godumu.

Pierrette, vis dar drėgnu rankšluosčiu valanti audinį, staiga pakėlė akis į klientę.

— Ponia, turiu jums kai ką pasakyti. Kai jis taip pradeda, geriau per daug jo neklausykite.

— Pierrette, nereikia, — tarė Pascalis.

— Reikia, Pascali. Reikia. Nes dabar apsimeti vargšu kankiniu, o tai nesąžininga.

Moteris atidžiai pažvelgė į padavėją.

— Beveik kiekvieną sekmadienį, — tęsė Pierrette, — ponas Pascalis ateina sėdėti čia, prie šio staliuko. Jei jo vietoje kas nors sėdi, jis kelia mažus spektaklius, kol žmogus išeina. Dar niekada neišpylė kavos, bet...

— Pierrette, — tarė Pascalis, — tai buvo nelaimingas atsitikimas.

— Galbūt. Bet tavo nelaimingi atsitikimai dažnai atrodo tarsi iš anksto surepetuoti.

Ši frazė pakibo ore.

Pascalis pajuto kylant šaltą pyktį. Ne prieš Pierrette. Ne visai. Prieš tą taiklumą. Prieš jos gebėjimą išrengti jį nepažįstamosios akivaizdoje.

Moteris pasiėmė rankinę.

— Dabar geriau suprantu.

— Ne, — tarė Pascalis. — Jūs nesuprantate. Jos perdeda. Mėgsta mane karikatūrinti. Taip jos rodo man meilę.

— O jūs? Kaip jūs rodote meilę? Išvarote žmones iš jų vietų?

Jis norėjo atsakyti. Bet nieko nesugalvojo.

Moteris pasuko prie išėjimo. Prieš peržengdama slenkstį dar sykį atsigręžė.

— Kai mane vėl pamatysite, pone Pascali, savo sapnus pasilikite sau. Ir nesipainiokite man po kojomis.

Ji išėjo.

Pascalis liko stovėti kavinės viduryje.

Lauke ją tuoj pat apgaubė ryto šviesa. Moteris sustojo ant šaligatvio, tarsi nebežinotų, kur padėti savo pyktį. Pascalis žvelgė į ją pro langą. Norėjo išbėgti jai iš paskos. Norėjo atsiprašyti be jokių stiliaus figūrų. Norėjo būti paprastas vyras.

Bet to nesugebėjo.

Prie jos sustojo pilkas BMW.

Iš jo tuoj pat išlipo elegantiškas vyras. Ploni ūsiukai, nepriekaištingas paltas, greiti, bet apskaičiuoti judesiai. Jis skubėjo kaip vėluojantis žmogus, tačiau jautėsi užtikrintas kaip tas, kuris tiki, kad pasaulis vis tiek jo palauks. Apėjo automobilį ir atidarė dureles su tokiu tiksliu galantiškumu, jog atrodė, kad to išmoko iš mandagaus viešpatavimo vadovėlio.

— Labas, Louise, — tarė jis. — Atsiprašau, kad vėluoju. Turėjau užsukti į biurą. Keletas skambučių iš užjūrio. Reikėjo patikrinti dokumentus. Žinai, kaip būna.

Louise.

Šis vardas Pascalį pasiekė tarsi švelnus antausis.

Louise.

Jis pakartojo jį mintyse, jau savindamasis tą vardą.

O Jeanas Chauvet iš pradžių pastebėjo tik suknelę.

— Kas čia per dėmė?

— Kava.

— Galėjai būti atsargesnė.

Louise įsitempė.

Pascalis pro langą stebėjo sceną. Tas Jeanas buvo nemalonus vyras. Akivaizdžiai. Kone raminantis savo vidutinybe. Klasikinis egoistas. Geros šeimos manipuliatorius. Vienas tų vyrų, kurie skaudina manydami vadovaujantys.

Pascalis jį tuoj pat paniekino.

Taip galėjo patogiai pamiršti, kad ir pats ką tik įskaudino Louise.

— Turime užsukti pas mane, — tarė ji. — Reikia persirengti.

— Tikrai neturime laiko. Williamas Lee mūsų laukia „Ritz“ viešbutyje.

— Williamas Lee?

— Investuotojas. Esu tau apie jį pasakojęs.

— Ne.

— Ak. Matyt, pamiršau. Bet tai svarbu, Louise. Labai svarbu. Mums abiem.

Ji pažvelgė į savo suknelę.

Jeanas savininkiškai uždėjo ranką jai ant strėnų.

— Paskui, kad man atleistum, važiuosime į vasarnamį. Pagaminsiu tau putpelių su peletrūnais.

Pascalis matė tą gestą. Tą ranką. Tą būdą nukreipti Louise kūną automobilio link, įsakymą paverčiant tariamu rūpesčiu.

Jeanas staiga atsuko galvą į jį.

Jų žvilgsniai susitiko.

— Tas tipas mane erzina, — tarė Jeanas.

Louise pažvelgė ten, kur žiūrėjo jis. Pamatė Pascalį, įrėmintą kavinės durų. Su skrybėle, plunksna, apsiaustu ir prastai slepiama gėda jis atrodė dar juokingesnis nei anksčiau.

— Tu jį pažįsti? — paklausė Jeanas.

— Ne.

Ji beveik nemelavo. Jo nepažinojo. Tik susidūrė su juo, kaip susiduriama su blogu ženklu.

— Atrodo kaip vargšas pamišėlis, — pridūrė Jeanas. — Arba poetas, o tai dažnai tas pats.

Louise atsisėdo į automobilį.

Ji neatsakė.

Pascalis nejudėdamas žiūrėjo, kaip jie išvažiuoja.

BMW tolstant, jį apėmė keistas jausmas. Ne vien apgailestavimas. Ne vien geismas. Kažkas miglotesnio. Jis norėjo savo staliuko. Gavo vardą. Prarado rytą, bet laimėjo pradžią.

Jis lėtai grįžo prie penkioliktojo staliuko.

Dabar jis buvo laisvas.

Prie kėdės ant grindų vis dar buvo kavos dėmė. Claire ją valė skuduru.

— Tau turėtų būti gėda, — tarė ji.

— Man gėda.

— Ne. Tu vaidini gėdą.

Jis pažvelgė į ją.

Šį kartą nebesurado atsakymo.

Atsisėdo ten, kur sėdėjo Louise.

Priešais save, viename iš veidrodžių, išvydo savo veidą po groteskiška skrybėle. Keturiasdešimt septynerių vyrą, skurdų, tuščiagarbį, įskaudintą ir jau užsiėmusį savo kaltės vertimu literatūrine medžiaga.

Jis išsitraukė sąsiuvinį.

Pirmoje eilutėje parašė:

„Jos vardas buvo Louise, ir pirmiausia iš jos pavogiau suknelę, dar neišdrįsęs pavogti širdies.“

Jis perskaitė sakinį dar kartą.

Pernelyg gražus.

Pernelyg kaltas.

Pernelyg naudingas.

Jis nusišypsojo prieš savo valią.

Paskui sakinį pasiliko.

I SKYRIAUS PABAIGA

Toliau »