Artėjant madų pristatymo vakarui, „Maison Valombre“ nustojo būti ateljė ir virto nervingu organizmu.

Viskas virpėjo.

Mašinos, balsai, audiniai, telefonai, nuolat varstomos durys. Drabužių stovai riedėjo iš vieno kambario į kitą tarsi diplomatinės vilkstinės. Batai atsirasdavo, pradingdavo, sugrįždavo netinkamų dydžių. Pro šalį žingsniavo manekenės su paltais, suknelėmis, kūno spalvos apatiniais, suglotnintais plaukais, dar nedažytais veidais, mintimis jau kažkur kitur.

Louise, kurią dabar visi vadino Lou, judėjo šio šurmulio viduryje susikaupusi taip, kaip pati nė nežinojo sugebanti.

Ji buvo išlaikiusi Louis išvaizdą: tamsios kelnės, balti marškiniai, žemai surišta skarelė, suimti plaukai. Tačiau šis vaidmuo jau nebebuvo vien persirengimas. Tai buvo darbo erdvė. Lankstūs šarvai. Leidimas.

Šiame tvarkingame chaose niekas nebesistebėjo jos dviprasmybe. Ją vadino Lou taip, kaip būtų pavadinę retą spalvą, naudingą įrankį ar pačiu laiku pasitaikiusią laimę.

— Lou, smeigtukus!

— Lou, septynioliktasis išėjimas vis dar tempia!

— Lou, Solange nori dar kartą apžiūrėti dvidešimt pirmąją suknelę!

Dvidešimt pirmoji suknelė.

Pamažu ateljė ją liovėsi taip vadinti.

Pirmasis buvo Baptiste.

— Kur pavėluoto sprendimo suknelė?

Noé pataisė:

— Ne. Čia jau nebe pavėluotas sprendimas. Tai elegantiška išdavystė.

Camille nukirto:

— Tai neįmanoma suknelė. Ir viskas.

O vieną vakarą Solange ilgai stebėjo ją ant manekeno ir galiausiai tarė:

— Ji fantastiška.

Žodis prigijo.

Fantastiškoji suknelė.

Ji nebuvo pati įspūdingiausia kolekcijoje. Bent jau iš pirmo žvilgsnio. Ji nerėkė. Nesistengė nugalėti pertekliumi. Jos magija slypėjo beveik skausmingame santūrume.

Iš priekio ji atrodė paprasta: ilga, blyški, kone mėnesienos linija, kurią laikė griežtai ir tiksliai sukirpta viršutinė suknelės dalis. Bet pajudėjus įstrižas skeltukas atsiskleisdavo tarsi paslėpta mintis. Vidinė, sodresnio spindesio audinio dalis sulig žingsniu pasirodydavo ir pradingdavo. Kairioji rankovė galėjo truputį nuslysti, atidengdama petį ne kaip provokaciją, o kaip prisipažinimą. Atrodė, suknelė turi dvi sielas: vieną, kuri priima pasaulį, ir kitą, kuri iš jo ištrūksta.

Louise kartais žiūrėdavo į ją tarsi ne pati būtų nupiešusi.

Tarsi suknelė būtų jos laukusi.

________________________________________

Tačiau Jean Chauvet mirtis ją tebelydėjo.

Ji sugrįždavo pačiomis netikėčiausiomis akimirkomis.

Taisydama palenkimą, Louise vėl regėdavo ant restorano stalo padėtą Jean ranką — ramią, nekantrią, savininkišką. Rinkdamasi sagą girdėdavo jo balsą:

— Šito neparduosi.

Stebėdama, kaip Solange be gailesčio atmeta pernelyg silpną pasiūlymą, ji sugaudavo save galvojant:

Jean būtų patikęs šis šaltumas.

Ir tuoj pat:

Ne. Jean būtų norėjęs jį nusipirkti.

Kas vakarą po darbo ji skambindavo į Monrealį.

Parduotuvė laikėsi.

Ne nuostabiai. Ne šlovingai. Bet laikėsi.

Élodie kalbėjo greičiau nei anksčiau — ženklas, kad jos pasitikėjimas savimi augo.

— Pardavėme mėlynąjį švarką, ponia Lang! O Claire įkalbėjo pirkėją pasimatuoti žaliąją suknelę.

— Ji ją nusipirko?

— Ne.

— Ak.

— Bet apsivilkusi ją apsiverkė.

— Tai dar ne pardavimas.

— Ne, bet Claire sako, kad tai beveik pažadas.

Kai ragelį perimdavo Claire, jos kalba būdavo mažiau poetiška.

— Pirkėjos daug kalba. Nori žinoti, ar grįši. Ar Paryžius tave palaikė genialia. Ar Pascal vis dar rašo tekstus vitrinai.

— O Pascal?

— Apsimeta nepastebimu.

— Vadinasi, toks nėra.

— Jis gedi Jean, lyg būtų netekęs varžovo rusiškame romane.

Louise atsiduso.

— Jis vos pažinojo Jean.

— Būtent. Tai suteikia jam daugiau laisvės.

Marie-Soleil neraminančias naujienas pasilikdavo pabaigai.

— William Lee vėl skambino.

— Vėl?

— Taip.

— Ko nori?

— Kalbėti su tavimi tiesiogiai. Sako, reikia patikrinti tam tikras nuostatas. Dokumentus. Finansinius įsipareigojimus.

— Susijusius su „Audinių širdimi“?

— Tikriausiai.

Louise užsimerkdavo.

Net miręs Jean tebebuvo sutartis.

— Paskambinsiu po madų pristatymo.

— Atidėlioji.

— Dirbu.

— Abu dalykai tiesa.

Dažnai stodavo tyla.

Tada Marie-Soleil švelniau pridurdavo:

— Ar laikaisi?

Louise žvelgdavo į viešbučio kambarį, išmėtytus drabužius, eskizus, Louis skarelę, pavargusias rankas.

— Manau, taip.

— Tau ten patinka?

Prieš atsakydama Louise visada sudvejodavo, lyg pats prisipažinimas galėtų padaryti ją kalta.

— Taip.

— Tai mėgaukis.

— Jean mirė.

— Taip.

— O aš Paryžiuje siuvu sukneles.

— Mirusiems nereikia, kad gyvieji liautųsi kvėpuoti.

— Tampi filosofe.

— Ne. Esu praktiška, tik su įsivaizduojama skarele.

Louise dažnai padėdavo ragelį ašarotomis akimis.

Tai nebuvo gryno liūdesio ašaros. Jose visko buvo primaišyta. Jean buvo pernelyg sudėtingas žmogus, kad paliktų paprastą skausmą. Ji vis dar ant jo pyko. Vis dar jautėsi jam skolinga. Kartais ilgėdavosi jo su pykčiu, kartais su švelnumu, kartais su savotišku nuovargiu.

Tačiau grįžusi į ateljė, liesdama audinius, girdėdama Noé juoką, Baptiste piktinimąsi „moraliai nepakankama“ siūle, Camille barant visus ir Solange tariant vien „geriau“, ji vėl tapdavo čia esančia savimi.

Ji mylėjo savo darbą.

Ji mylėjo Paryžių.

Ir, dar baisiau, ji mylėjo tai, kuo čia tapo.

________________________________________

Likus dviem dienoms iki pristatymo, iškilo modelio klausimas.

Fantastiškąją suknelę pasimatavo trys merginos.

Netiko nė viena.

Pirmoji buvo labai graži, bet pernelyg tą žinojo. Suknelę dėvėjo kaip asmeninę pergalę. Antroji vaikščiojo tobulai, bet šaltai. Ant jos suknelė virto architektūra. Trečioji buvo per jauna. Drabužis ją prarijo.

Solange neteko kantrybės.

— Šiai suknelei reikia žmogaus, kuris jau yra ko nors atsisakęs.

Noé pakėlė ranką.

— Ar modelių agentūros reikalauja tokios savybės?

— Patylėkite.

Ant grindų su smeigtukų pagalvėle sėdintis Baptiste atsiduso.

— Reikėtų aukštesnės moters. Ne tik ūgiu. Tokios, kuri žengtų tarsi jau būtų perėjusi kambarį, kuriame niekas jos nelaukė.

Šie žodžiai sukrėtė Louise.

Ji iškart pagalvojo apie vieną moterį.

Ne Paryžiuje.

Monrealyje.

„Audinių širdies“ pirkėją. Tiesą sakant, nelabai ir pirkėją. Kartkartėmis pasirodančią viešnią. Jos vardas buvo Adrienne Valcourt. Aukšta, liekna, elegantiška be matomų pastangų, artėjanti prie penkiasdešimties. Kadaise šokėja, kalbėjo žmonės. Gal ir manekenė. O gal nieko panašaus. Kartais ji užeidavo į parduotuvę, matuodavosi švarkus, užduodavo tikslius klausimus, retai pirkdavo, bet į drabužius žiūrėdavo taip, kaip žmogus, žinantis, kiek sveria pasirodymas scenoje.

Louise kartą buvo nupiešusi ją iš atminties.

— Pažįstu vieną žmogų, — tarė ji.

Visi atsisuko į ją.

Solange paklausė:

— Paryžiuje?

— Ne. Monrealyje.

Camille iškėlė rankas.

— Puiku. Turime trisdešimt šešias valandas. Monrealis — be galo patogu.

— Ji būtų ideali.

— Ar galėtų atvykti?

Louise sudvejojo.

— Nežinau.

Solange įdėmiai pažiūrėjo į ją.

— Skambinkite.

Louise paskambino į parduotuvę „Audinių širdis“. Laimei, Marie-Soleil pažinojo Adrienne. Ir vėl pasisekė — Adrienne buvo Monrealyje ir atsiliepė. Nelaimei, ji tyliai nusijuokė.

— Paryžius? Po dviejų dienų? Mieloji Louise, laikote mane moterimi, kuri neturi nei augalų, nei sąskaitų, nei įpročių.

— Taip.

— Jūs teisi, bet vis tiek atsisakau.

— Adrienne, ši suknelė sukurta tokiai moteriai kaip jūs.

— Kaip aš? Ką turite galvoje?

Louise pažvelgė į fantastiškąją suknelę ant manekeno.

— Tokiai, kuriai nereikia būti jaunai, kad būtų pavojinga.

Tyla.

— Gražiai pasakyta.

— Tai tiesa.

— O kokiu pretekstu jūs pati esate Paryžiuje?

Louise užsimerkė.

— Ilga istorija.

— Visos geros tokios.

— Galite atvykti?

Adrienne kelias sekundes tylėjo.

— Ne. Ne taip greitai. Mano pasas nebegalioja.

Louise pajuto, kaip subliūkšta viltis.

— Ak.

— Bet atsiųskite suknelės nuotrauką. Noriu bent tinkamai kentėti dėl to, kad negalėsiu jos vilkėti.

Louise nusivylusi padėjo ragelį.

— Ji negali atvykti, — tarė ji.

Camille subambėjo.

— Žinoma.

Noé įsižiūrėjo į suknelę.

— Gal ji nenori jokios manekenės.

— Suknelė nesprendžia, — tarė Armand Vidal.

Baptiste atkirto:

— Taip kalbate tik todėl, kad suknelės vis dar jus gerbia.

Solange nesijuokė.

— Mums reikia sprendimo.

Primatavimai tęsėsi. Pasiūlyta ketvirta manekenė. Pernelyg lengva. Penkta. Pernelyg efektinga. Suknelė ir toliau atsisakinėjo.

Louise tai jautė.

Tiksliau, nenorėjo matyti, ką suknelė jai sako.

________________________________________

Pristatymo išvakarėse Paryžius tarsi susitraukė aplink „Maison Valombre“.

Pasirinkta vieta buvo senas prabangus miesto namas, paverstas renginių erdve. Aukštos lubos, vaškuotos parketo grindys, šviesios sienos, subtilūs lipdiniai, šalta šviesa. Technikai montavo prožektorius. Kėdės buvo išrikiuotos kariniu tikslumu. Svečių sąrašai keliavo iš rankų į rankas kaip diplomatiniai dokumentai. Kalbėta apie žurnalistus, pirkėjus, svarbias klientes, vieną aktorę ir vieną nuomonės formuotoją, kurią Armand Vidal pavadino „skaitmenine tragedija“.

Fantastiškąją suknelę išgabeno baltame užvalkale.

Louise sekė paskui stovą lyg lydėtų brangų sergantį žmogų.

Solange tai pastebėjo.

— Atrodote susirūpinusi.

— Tokia ir esu.

— Kodėl?

— Nes ji dar nerado savo kūno.

Solange pažvelgė į užvalkalą.

— Kartais drabužiai randa savo kūną paskutinę akimirką.

— Rizikinga.

— Mada — pramonė, apsimetanti, kad gali numatyti tai, ko numatyti neįmanoma. Tai jos mėgstamiausias melas.

Tą naktį Louise beveik nemiegojo.

Į mintis grįžo Jean.

Ji įsivaizdavo jį pirmoje eilėje: nepriekaištingai apsirengusį, kiek skeptišką. Į fantastiškąją suknelę jis būtų žvelgęs su ta santūria išraiška, kuri visuomet pasirodydavo prieš jo nuosprendžius.

Jis būtų taręs:

— Gražu, Louise. Bet kas tai vilkės?

Ji būtų norėjusi atsakyti:

— Aš.

Šis žodis ją kone pažadino.

Aš.

Ne, tuoj pat pagalvojo ji.

Neįmanoma.

Ji nebuvo manekenė. Ne dėl dalyvavimo pristatyme atvyko į Paryžių. Ji buvo slaptoji kūrėja, persirengusi asistentė, moteris, radusi šonines duris. Ji nesirodys visų akivaizdoje su Valombre suknele.

Ir vis dėlto jos galvoje iškilo vaizdas.

Jos pačios siluetas.

Aukštas, tiesus, išsivadavęs iš Louis kostiumo.

Ne ankstesnė Louise.

Ir ne Louis.

Kažkas tarp jų, anapus jų abiejų.

Ji atsikėlė, išgėrė stiklinę vandens ir pažvelgė į veidrodį.

Be skarelės, be skrybėlės jos bruožai atgavo tikrąją išraišką. Pavargusi — taip. Tačiau nenugalėta. Ji prisiminė „Audinių širdį“, Jean, Pascal, Marie-Soleil, visas moteris, kurios užeidavo į jos parduotuvę, bet neišdrįsdavo nusipirkti savo pačių drąsos.

Ji sušnabždėjo:

— Suknelė, kuri sudarytų įspūdį, kad moteris gali persigalvoti pačiame savo pasirodymo viduryje.

Ji apibūdino suknelę.

Galbūt kartu apibūdino ir save.

________________________________________

Pristatymo vakarą chaosas virto religija.

Manekenės atvykdavo, pradingdavo grimuotis ir grįždavo pasikeitusios. Visi ieškojo batų, dvipusės lipnios juostos, segės, pirštinių poros, pamesto telefono, aštuntojo išėjimo merginos, paskui paties aštuntojo išėjimo. Kirpėjai kalbėjo greitai. Grimuotojai — mažai. Aprengėjos lakstė. Suknelės kabojo užvalkaluose tarsi viena šalia kitos sustatytos paslaptys.

Louise dirbo negalvodama.

Ji vėl vilkėjo Lou kostiumą: juodos kelnės, balti marškiniai, tamsi skarelė. Niekas nepastebėjo jos tylos. Visi arba tylėjo, arba blaškėsi iš panikos.

Devynioliktą valandą Solange paklausė:

— O dvidešimt pirmojo išėjimo modelis?

Niekas neatsakė.

— Kur Clara?

Clara buvo penktasis bandymas. Ne ideali, bet galiausiai pripažinta tinkama.

Po kelių minučių Camille grįžo išbalusi.

— Ji serga.

— Kuo serga?

— Iš tikrųjų serga.

— Gali eiti?

— Vos pastovi.

Solange nesuriko.

Tai buvo dar blogiau.

Ji tapo visiškai rami.

— Raskite ką nors.

Kažką surado.

Per žema.

Kitą.

Jos pečiai buvo per platūs tokios konstrukcijos liemeniui.

Trečią.

Jau turėjo du išėjimus, persirengti neįmanoma.

Armand Vidal keikėsi.

Noé bėgiojo.

Baptiste laikė fantastiškąją suknelę lyg kūdikį, kurį bijotų pažadinti.

— Ji nieko nenori, — pakartojo jis.

— Tylėk, Baptiste! — šūktelėjo Camille.

Iki pirmosios pristatymo dalies buvo likę dvidešimt minučių.

Solange atsigręžė į Louise.

— Jūsų moteris iš Monrealio, spėju, neteleportavosi?

— Ne.

— Gaila.

Louise pažvelgė į suknelę.

Visur aplink kalbėjo, bėgiojo, ieškojo išeities. Bet jai triukšmas nutolo.

Užvalkalas buvo šiek tiek praskleistas. Užkulisių šviesoje švietė blyškus audinys. Suknelė atrodė rami. Siaubingai rami. Tarsi visada būtų žinojusi.

Louise pajuto, kad širdis plaka lėčiau.

Ji pagalvojo apie Jean.

Apie jo klausimą, skambantį jos vaizduotėje:

— Kas tai vilkės?

Pagalvojo apie Pascal, kuris tai būtų pavadinęs teatrališku siužeto posūkiu.

Pagalvojo apie Marie-Soleil, kuri būtų tiesiog pasakiusi:

— Pirmyn.

Pagalvojo apie Monrealio Louise, išsekusią už savo prekystalio.

Pagalvojo apie Louis Lange, išdrįsusį įžengti.

Ir išgirdo save sakant:

— Aš.

Solange pažvelgė į ją.

— Atsiprašau?

Louise nusirišo skarelę.

— Aš ją vilkėsiu.

Camille prasižiojo.

Noé nustojo bėgioti.

Baptiste priglaudė abi rankas prie veido.

— Žinoma.

Armand Vidal nužvelgė Louise nuo galvos iki kojų negailestingiausiu pasaulyje profesionalo žvilgsniu.

— Dydis?

— Trisdešimt aštuntas. Kartais keturiasdešimtas, priklausomai nuo kirpimo.

— Ūgis?

— Metras septyniasdešimt aštuoni.

Noé sušvilpė.

— Lou aukšta. Lou nuo mūsų kažką slėpė.

Solange nejuokavo.

— Kada nors žengėte podiumu?

— Ne.

— Mokate vaikščioti?

Louise prisiminė daugybę metų, kai žengdavo į bankus ir biurus, dalyvaudavo susitikimuose, kuriuose turėjo įrodinėti, kad turi teisę ten būti.

— Taip.

— Ne kaip prekybininkė. Kaip regėjimas.

Louise atlaikė jos žvilgsnį.

— Galiu.

Solange akimirką nejudėjo.

Paskui tarė:

— Aprenkite ją.

Viskas apsivertė.

Ją nusivedė į mažą šalutinį kambarį. Kartu įėjo Camille, Baptiste atsinešė suknelę. Noé liko už durų kartodamas, kad melsis visoms audinių dievybėms.

— Greitai, — pasakė Camille. — Bet ne bet kaip.

Louise nusivilko švarką, marškinius, kelnes. Louis personažas po dalį nukrito ant kėdės. Ji stovėjo beveik nuoga, ramesnė nei būtų tikėjusis.

Camille, kuri niekada nesileisdavo į jausmus, akimirką į ją pažiūrėjo.

— Jūs graži.

Louise neatsakė.

Ji nemokėjo priimti tokio sakinio.

Baptiste pakėlė suknelę su savotišku pamaldumu.

— Saugokite rankovę.

Suknelė nuslydo ant jos.

Iš pradžių šalta. Paskui gyva.

Suknelės viršutinė dalis stebėtinai tiksliai prigludo prie jos liemens. Įstriža linija nusileido kaip tik ten, kur turėjo. Vidinė dalis brūkštelėjo per koją. Kairioji rankovė atidengė petį taip, tarsi jį būtų atpažinusi.

Camille žengė atgal.

— Po velnių.

Jos lūpose tai buvo pagarbos išraiška.

Baptiste akys sudrėko.

— Ji jūsų laukė.

— Tik nereikia poezijos, — tarė Camille, nors jos balse nebeliko šiurkštumo.

Dar kiek pataisė. Paskutinį kartą atlaisvino įtemptą vietą. Išlygino audinį. Atidengė sprandą. Kažkas įėjo grimuoti. Dar kažkas — tvarkyti plaukus.

— Tik ne per daug, — tarė Louise.

— Žinome, — atsakė kirpėjas. — Jūs ne mergina, kuri prašinėtų leidimo.

Plaukai buvo pakelti, bet ne griežtai. Kelios sruogos įrėmino veidą. Grimas pagilino žvilgsnį, išblyškino lūpas, dar pailgino jos siluetą. Pamačiusi save veidrodyje, Louise nepagalvojo nei apie Louise, nei apie Louis.

Ji pagalvojo:

— Štai ir aš.

Už durų jos tebeieškojo.

— Kur Lou?

— Kur suknelė?

— Iki dvidešimt pirmojo išėjimo trys minutės!

— Solange nori, kad visi būtų savo vietose!

Durys atsivėrė.

Louise išėjo.

Koridorius tarsi nutilo.

Noé pridėjo ranką prie širdies.

— O ne. Tai neteisinga visos likusios žmonijos atžvilgiu.

Armand Vidal nieko nepasakė. Patikrino liniją, audinio kritimą, ar suknelė leidžia žengti. Paskui linktelėjo.

Solange priėjo.

Ji apžiūrėjo Louise, tarsi vertintų negrįžtamą sprendimą.

— Nevaidinkite manekenės.

— Ką turiu daryti?

— Ženkite taip, lyg būtumėte nustojusi atsiprašinėti.

Louise sekundę užmerkė akis.

Jean.

Paryžius.

„Audinių širdis“.

Louis.

Louise.

Suknelė.

Ji atsimerkė.

— Gerai.

________________________________________

Dvidešimt pirmajam išėjimui pasikeitė muzika.

Iš pradžių žema, beveik negirdima nata. Paskui lėtas, retas pulsas. Tarsi širdis, atsisakanti pasiduoti panikai.

Louise laukė už uždangos.

Prieš ją grįžo viena manekenė. Už jos ruošėsi kita. Salės šviesa ant grindų nubrėžė baltą liniją. Reikėjo ją peržengti.

Staiga sugrįžo visos jos baimės: trapi parduotuvė, sąskaitos, Jean žvilgsnis, žėrintis Pascal klastingumas, jos pačios melas, amžius, pavėluota drąsa, patirties stoka ir suknelė, kuri galbūt niekada neturėjo palikti eskizo.

Tada ji prisiminė visas moteris, kurios prieš veidrodį laukia leidimo laikyti save gražiomis.

Ir įžengė.

Pirmas žingsnis buvo sunkiausias.

Antrasis jau priklausė jai.

Salė nebebuvo salė. Ji virto perspektyva. Veidai, šviesos, sėdinčios figūros. Louise ėjo lėtai. Ne pernelyg. Tik tiek, kad suknelė galėtų kvėpuoti. Vidinė audinio dalis pasirodydavo su kiekvienu judesiu ir vėl pasislėpdavo. Apnuogintas petys atrodė ne atiduotas, o iškovotas. Jos kūno linija suteikė suknelei tai, ko negalėjo suteikti kitos manekenės: istoriją.

Ji nebuvo jauniausia.

Tai buvo jos stiprybė.

Ji nebuvo neutraliausia.

Tai buvo jos tiesa.

Ji vilkėjo suknelę kaip moteris, kažką praradusi, kažką kita laimėjusi ir dar neapsisprendusi, ar turi dėkoti gyvenimui, ar pareikalauti iš jo atsiskaityti.

Pasiekusi tako galą ji sustojo.

Sekundei.

Ne ilgiau.

Apsisuko.

Audinys atskleidė savo paslaptį.

Žiūrovų salėje kažkas pasikeitė. Ne ovacijos. Dar ne. Tirštesnis dėmesys. Stulbinantis santūrumas. Tokia tyla, kurios drabužiai kartais ieško visą gyvenimą.

Louise grįžo.

Kai ji pradingo už uždangos, Noé beveik sugriebė ją.

— Jūs visus pribaigėte.

— Ji tiesiog ėjo, — pataisė Armand Vidal.

— Ne, — tarė Baptiste. — Ji išgyveno visų akivaizdoje.

Camille priėjo patikrinti suknelės, bet jos rankos truputį drebėjo.

— Niekas nepasislinko.

Solange stovėjo ten pat.

Ji žiūrėjo į Louise nesišypsodama.

— Štai, — tarė.

Vienas žodis.

Tik vienas.

Bet Louise suprato.

Ji ne vien vilkėjo suknelę.

Ji ją paaiškino.

Savo kūnu.

Savo amžiumi.

Savo netektimis.

Ta savęs dalimi, kuriai teko tapti Louis, kad paskui kitaip vėl taptų Louise.

Pristatymo pabaiga prabėgo beveik nerealiame jaudulyje. Louise vėl teko išeiti galutiniam nusilenkimui, šįkart tarp manekenių. Ji norėjo pasislėpti, bet Solange buvo nusprendusi kitaip.

— Išeisite su kitomis.

— Aš ne manekenė.

— Šį vakarą — taip.

Plojimai pasipylė tarsi sausas lietus.

Louise nebandė suprasti, kam jie skirti. Kolekcijai, mados namams, Solange, manekenėms, suknelei, netikėtumui. Nesvarbu. Ji stovėjo toje šviesoje, tiesi, aukšta, elegantiška, matoma.

Matoma.

Po nusilenkimo užkulisiai sprogo šurmuliu.

Visi kalbėjo per garsiai. Juokėsi. Bučiavosi. Ieškojo šampano. Kažkas šaukė, kad dvi pirkėjos nori pamatyti „blyškiąją suknelę“. Žurnalistė klausė, kas „ta nuostabioji moteris iš dvidešimt pirmojo išėjimo“. Noé atsakė:

— Absoliučiai būtina kanadietiška katastrofa.

Baptiste pataisė:

— Apreiškimas.

Camille šūktelėjo:

— Asistentė. O dabar leiskite jai kvėpuoti.

Louise pasitraukė į mažą kambarį, kuriame persirengė. Uždarė paskui save duris.

Stojo tyla.

Ji pažvelgė į save veidrodyje.

Fantastiškoji suknelė tebebuvo ant jos. Nepradingo. Ji glaudėsi prie jos kvėpavimo, nuovargio, grožio. Louise pridėjo ranką prie apnuoginto peties.

Pagalvojo apie Jean.

Ne apie valdantį vyrą. Ne apie teisiantį. Apie tą, kuris galbūt kur nors po savo įsitikinimais įžvelgė joje jėgą anksčiau, nei ji pati išdrįso ja gyventi.

— Matai, Jean, — sušnabždėjo ji. — Kažkas ją vilki.

Jos akys pagaliau prisipildė ašarų.

Jos tyliai tekėjo nesugadindamos jos veido.

Šįkart ji verkė ne iš nusiminimo.

Ji verkė, nes ką tik suprato, kad moteris gali pasimesti po vardu, vaidmeniu, gedulu, parduotuve, vyrų žvilgsniais ir vis tiek išeiti iš kambario apsirengusi savo pačios drąsa.

Kažkas pasibeldė.

— Lou? — už durų paklausė Solange.

Louise nusišluostė skruostus.

— Taip.

— Pirkėjos nori su jumis susitikti.

Louise paskutinį kartą pažvelgė į veidrodį.

Louis buvo pradingęs.

Galbūt ir Louise.

Jų vietoje stovėjo moteris, kuriai prieš įžengiant nebereikėjo prašyti atleidimo.

Ji atidarė duris.

VI SKYRIAUS PABAIGA

Toliau »