Louise turėjo pasakyti „ne“.

Ji tai suprato tą pačią akimirką, kai Pascal Pascal padėjo savo skrybėlę ant „Audinių širdies“ prekystalio, tarsi ten būtų padėjęs likimo įrodymą.

— Atėjau dėl buto, — pakartojo jis.

Sakinys atrodė paprastas. Bet toks nebuvo. Pascalio pasaulyje niekas ilgai neišlikdavo paprasta. Žinia virsdavo pranašišku ženklu, nevikrumas — legenda, moralinė skola — romano skyriumi.

Louise sukryžiavo rankas ant krūtinės.

— Jūs iš tiesų ieškote būsto?

— Jau daugelį metų.

— Vadinasi, esate labai prastas ieškotojas.

— Arba labai kantrus.

— Arba labai išrankus.

— Veikiau sakyčiau, kad laukiau tinkamų lubų.

Prie šalikėlių stovinti Marie-Soleil vos sulaikė šypseną. Claire ir Pierrette, jau dvidešimt minučių tvirtinusios, kad turi grįžti į kavinę, nepajudėjo nė per centimetrą. Atrodė, kad net vitrinos manekenai palinko pokalbio pusėn.

Louise parodė į duris.

— Skelbimas čia atsirado per klaidą. Savininkas turėjo jį nuimti.

— Per klaidą pakabintas skelbimas dažnai būna nuoširdesnis už kvietimą.

— Jūs visada taip kalbate?

— Tik tada, kai neturiu kaip apsiginti.

— Keista. Aš veikiau pasakyčiau: kai mėginate apeiti uždarytas duris.

Jis nežymiai palenkė galvą, kone susižavėjęs.

— Jūs priskiriate man labai daug sumanumo.

— Aš priskiriu jums labai daug ketinimų.

Pascalis nusišypsojo.

Šypsena buvo švelni, beveik nuolanki. Tačiau Louise pajuto, kad už jos kažkas darosi užrašus. Ne pieštuku. Kur kas sunkiau apčiuopiamu protu. Jis ne tik apžiūrinėjo parduotuvę. Jis vertino žmones. Atstumus. Dvejojimus. Silpnąsias vietas.

Jean būtų žiūrėjęs į šį butą kaip į investiciją. Pascalis norėjo jame apsigyventi taip, kaip užimama scena.

— Galiu jus nuraminti, — pasakė jis. — Esu labai diskretiškas nuomininkas.

Claire kostelėjo.

Pierrette pakėlė akis į lubas.

Pascalis atsigręžė į jas.

— Kas?

— Diskretiškas? — pakartojo Pierrette. — Tu?

— Sakiau labai diskretiškas, o ne nematomas.

— Tu vietiniame restorane dėvi apsiaustą.

— Būtent. Visą savo ekscentriškumą sutelkiu drabužiuose, kad neišbarstyčiau jo kitur.

— Neveikia, — tarė Claire.

Louise nesusilaikė nenusijuokusi. Sekundę. Tik vieną. Tačiau Pascalis ją pastebėjo. Tą juoką jis priėmė kaip paskatinimą.

— Matote, ponia Lang, — tuojau pat ėmė įtikinėti jis. — Aš nepavojingas. Kartais juokingas. Dažnai neturtingas. Bet nepavojingas.

Louise įsitempė.

Jis ką tik ištraukė savo mėgstamiausią kortą: sumenkinti save, kad nuginkluotų kitą.

— Žmonės, kurie patys save vadina nepavojingais, verčia mane būti atsargią.

— Išmintinga reakcija.

— Jūs sau nepadedate.

— Priešingai. Verčiau iš anksto pripažinsiu, kad esate teisi, negu priversiu jus nuo manęs gintis.

Sakinys buvo puikus. Pernelyg puikus. Jis suteikė Louise nepasitikėjimui kone taurumo, o patį Pascalį pastatė į įžvalgių ir nuoširdžių vyrų pusę. Tuo pačiu judesiu jis pralaimėdavo ir laimėdavo. Tokia buvo jo stiprybė.

Marie-Soleil lėtai priėjo arčiau.

— Girdėjau, jūs rašytojas?

— Iš principo.

— O jūsų kūriniai publikuoti?

Louise vos nenusišypsojo. Marie-Soleil ką tik palietė tą pačią žaizdą, kuri tą rytą jau buvo užgauta kavinėje.

Pascalis pridėjo ranką prie širdies.

— Ir jūs?

— Ir aš ką?

— Ir jums patinka smogti vyrams ten, kur jie laiko savo juodraščius?

— Man patinka žinoti, su kuo kalbuosi.

— Tuomet taip, esu rašytojas. Ne, mano kūrinių neišleido. Ir taip, šis prieštaravimas sekioja mane kaip sulysęs šuo.

— Sulysęs šuo kartais kanda, — tarė Marie-Soleil.

Pascalis įsmeigė į ją akis. Šįkart jo šypsena atsirado lėčiau.

— Jūs pavojinga.

— Ne. Aš pastebiu.

Louise dėkingai pažvelgė į draugę. Marie-Soleil turėjo dovaną: galėdavo pasakyti keistą dalyką ir vis tiek pataikyti tiesiai į esmę.

Pascalis vėl atsisuko į Louise.

— Leiskite apžiūrėti. Tik apžiūrėti. Jei vieta man netiks, išnyksiu ir nuo jūsų slenksčio, ir iš jūsų ryto.

— Pažadate?

— Pažadu išnykti nuo jūsų slenksčio.

— Bet ne iš mano ryto?

— Ponia Lang, jūs jau ištepėte manąjį rytą, atsisakydama man atleisti.

— Tai jūs ištepėte mano suknelę.

— Matote. Mus jau sieja bendra praeitis.

Louise norėjo atsakyti. Suskambo varpelis. Įėjo pirkėja. Tada dar viena. Atidarymas tęsėsi, nors nelaimės jau ieškojo, kur čia apsigyventi.

Telefonu pasiektas savininkas sutiko, kad ji trumpai parodytų butą. Jis buvo patenkintas. Pernelyg patenkintas. Sprendžiant iš jo žodžių, bet kuris nuomininkas, neturintis šuns, būgnų ir neseniai nebankrutavęs, buvo tikra palaima.

Pascalis neturėjo jokio šuns. Dėl būgnų prisiekė niekada nejautęs pašaukimo ritmui. O dėl bankroto atsakė, kad jo skurdas pernelyg pastovus, jog galėtų patirti žlugimą.

Po valandos jis lipo laiptais paskui Louise.

Butas virš parduotuvės buvo didesnis, nei ji įsivaizdavo. Siaura svetainė į gatvės pusę, šviesus miegamasis, kiek pasenusi virtuvėlė, išdidžiai girgždančios grindys ir galinis langas, pro kurį matėsi stogai, laiptai, keli elektros laidai ir lopinėlis dangaus.

Pascalis apžiūrinėjo butą tylėdamas.

Ši tyla Louise kėlė daugiau nerimo negu jo kalbos.

Jis perbraukė ranka per palangę. Sustingo svetainės viduryje. Įsiklausė į po kojomis girgždančias grindis. Paskui truputį pasilenkė, tarsi ši vieta jau seniai būtų su juo kalbėjusi.

— Na? — paklausė Louise.

— Čia galėčiau rašyti.

— Tai nėra nuomininko rekomendacija.

— Ne. Tai kur kas rimčiau.

Jis priėjo prie lango į gatvę. Iš ten stikle buvo matomas atvirkščias auksinis „Audinių širdies“ užrašas.

— Be to, galėčiau stebėti jūsų iškabą.

— Jai nereikia priežiūros.

— Viskas, kas blizga, vilioja kranklius.

Louise atsiduso.

— Pone Pascal, niekada nežinau, ar jūs man pataikaujate, ar grasinate, ar kuriate sakinį.

— Visi trys dalykai suderinami.

Jis pažvelgė į ją. Šįkart ne taip teatrališkai. Beveik paprastai.

— Man reikia šio buto.

— Kodėl būtent šio?

— Nes jis virš jūsų parduotuvės.

— Tai labai blogas atsakymas.

— Tai vienintelis sąžiningas atsakymas.

Ji žengė žingsnį atgal.

— Jūs manęs nepažįstate.

— Ne. Bet mes jau buvome susitikę.

— Jūs apliejote mane kava.

— Tai buvo pirmasis mūsų bendras darbas.

— Bendras darbas?

— Jūs padovanojote man sceną. Aš jums — dėmę. Sutinku, mainai nelygūs.

Louise išliko griežta. Norėjo nusileisti, uždaryti duris, dar kartą paskambinti savininkui ir paaiškinti, kad šis nuomininkas netinkamas. Tačiau smalsesnė už atsargiąją jos dalis svarstė, iš ko iš tiesų nulipdytas šis vyras.

Įprasta prasme jis nebuvo gražus. Gal per žemas, per daug apsirengęs savimi, per gerai suvokiantis savo daromą įspūdį. Tačiau jis turėjo įtaigos. Nerimą keliančios įtaigos. Atrodė, kad tuoj pargrius, tačiau visada nusileisdavo tiksliai ten, kur norėdavo.

— Mokėsite nuomą?

— Taip.

— Laiku?

— Kuo dažniau pavyks.

— Blogas atsakymas.

— Tuomet taip.

— Neišbaidysite mano pirkėjų?

— Kodėl turėčiau?

Louise ilgai į jį žiūrėjo.

— Nežinau. Kaip tik tai mane ir trikdo.

Pascalis iškėlė dešinę ranką, tarsi stovėtų prieš teismą.

— Iškilmingai prisiekiu tyčia nekenkti „Audinių širdžiai“.

Žodis „tyčia“ liko tvyroti ore.

Louise jį pastebėjo.

— Jūs neįmanomas.

— Aš laisvas.

Ji turėjo pasakyti „ne“.

Ji pasakė:

— Pasikalbėsiu su savininku.

Pascalis nežymiai nusilenkė.

— Nesigailėsite.

O tai, ištarta kai kurių vyrų, dažnai reiškia: gailėsitės, bet jau bus per vėlu.

________________________________________

Pirmosios „Audinių širdies“ savaitės iš pažiūros buvo gražios.

Vitrina traukė žvilgsnius. Pirkėjos užeidavo paliesti audinių, užduoti klausimų, pagirti, pažadėti sugrįžti. Kiekvieną malonų sakinį Louise priimdavo tarsi smulkią monetą, įmestą į nematomą taupyklę.

Tačiau komplimentais nuomos nesumokėsi.

O pardavimai tebebuvo neužtikrinti.

Per daug moterų dvejojo. Per daug jų sukneles vadino nuostabiomis, bet laukė tinkamos progos. Per daug jų grįždavo su drauge parodyti jai švarkelio, o tada abi išeidavo, praturtėjusios nemokamu susižavėjimu.

Louise išlaikė šypseną. Retus pirkinius rūpestingai supakuodavo. Atsakinėjo į klausimus. Užsirašydavo pageidaujamus dydžius. Kas tris dienas keisdavo vitriną. Vakare viena, už uždarytos kasos, tvarkydavo sąskaitas.

Skaičiai turėjo mažiau takto nei pirkėjos.

Jie sakė: atsargiai.

Paskui: dar atsargiau.

Paskui: to neužteks.

Jean užsuko vieną antradienio popietę, praėjus trims savaitėms po atidarymo. Įžengė kvepėdamas brangiais kvepalais, su telefonu rankoje ir tokiu pasitikėjimu savimi, kad kiekvienas kambarys pasijusdavo tikrinamas.

— Gražu, — pasakė jis.

Louise dėliojo palaidines.

— Ačiū.

— Labai gražu. Gal net per daug.

— Per daug gražu?

— Per daug asmeniška. Pirkėjos turi gebėti įsivaizduoti save čia. O čia labai jaučiamas tavo jautrumas.

— Tai mano parduotuvė.

— Būtent. Parduotuvė turi priklausyti perkančiosioms, o ne tik svajojančiajai.

Ji lėtai padėjo palaidinę ant stovo.

— Atėjai mane padrąsinti ar taisyti?

— Ir viena, ir kita, jei esi protinga.

Jean nužvelgė patalpą. Palietė kainos etiketę.

— Turėtum sumažinti kai kurias kainas.

— Negaliu.

— Negali sau leisti neparduoti.

— Dar tik pradedu.

— Tu išlaidauji.

— Aš investuoju.

— Žodžiai nepakeis skaičių stulpelių.

Ji neatsakė. Jis buvo teisus, todėl dar labiau erzino.

— Galiu tave su kai kuo supažindinti, — tęsė jis. — Su rinkodaros konsultante. Labai efektyvia.

— Neturiu tam pinigų.

— Galiu tau paskolinti.

— Ne.

— Louise.

— Ne, Jean.

Jo veidas kiek užsisklendė. Nedaug. Jean buvo pernelyg gerai išmokęs slėpti susierzinimą, kad parodytų jį iš karto.

— Verčiau žlugsi iš išdidumo?

— Verčiau neliksiu tau dar daugiau skolinga.

Jis nusišypsojo.

— Tu ir taip man daug skolinga.

Sakinys įsiveržė į parduotuvę tarsi šaltas skersvėjis.

Tą pačią akimirką vidiniais laiptais nuaidėjo žingsniai. Leidosi Pascalis.

Jis pasirodė prie galinių durų, rankoje laikydamas arbatos puodelį, apsivilkęs ilgą juodą liemenę, dėl kurios atrodė kaip sutanos atsisakęs kunigas, kuriam nepavyko karjera operoje.

— Koks žavingas sakinys, — tarė jis.

Jean atsigręžė.

— Atsiprašau?

— „Tu ir taip man daug skolinga.“ Nuostabu. Girdisi švelni kreditoriaus meilė.

Louise užsimerkė.

— Pascal…

— Tylėsiu.

— Jūs esate…? — paklausė Jean.

— Nuomininkas iš viršaus.

— Aha. Poetas.

— Aha. Ponas, mėgstantis dalyti avansus.

Jean prisimerkė.

— Mes jau matėmės.

— Pro stiklą. Jūsų ranka buvo labai iškalbinga ant ponios Lang juosmens.

Louise tuoj pat įsikišo.

— Pascal, užteks.

Jis nuleido galvą.

— Atleiskite. Kartais painioju atvirumą su nereikalinga puošmena.

Jean irgi nusišypsojo, bet jo šypsenoje nebuvo nė lašo lengvumo.

— Louise, dabar geriau suprantu, kodėl atmeti mano patarimus. Tau juos dalija vyras, kuris darbo valandomis nusileidžia su chalatu.

— Tai ne chalatas, — tarė Pascalis. — Tai tragiška liemenė.

— Svarbiausia, tai visai nekomerciška.

— Šioje srityje jūs ekspertas.

Vyrai pažvelgė vienas į kitą.

Louise pajuto, kad tarp jų atsiranda kažkas pavojingo. Jean buvo arogantiškas, bet tiesus. O Pascalis, regis, mėgavosi klupdydamas kitų puikybę, kad geriau paslėptų savąją.

— Jean, — pasakė ji, — pasikalbėsime vėliau.

— Žinoma.

Jis vėl paėmė telefoną, palinko prie jos ir pabučiavo skruostą taip, tarsi pasirašytų.

— Pagalvok. Išdidumas brangiai kainuoja.

Jis išėjo.

Pascalis palaukė tris sekundes.

— Žavus jaunuolis. Norisi parduoti jam kaklaraištį, kad galėtų elegantiškai pasismaugti.

Louise atsisuko į jį.

— Argi neturėjote dirbti?

— Klausiausi komercinės tylos.

— Klausėtės pro grindis.

— Grindys plonos. Aš nekaltas.

— Retai būnate nekaltas.

Jis atrodė sujaudintas.

— Darote pažangą.

— Kokios pažangos?

— Įžvalgumo link.

Louise pažvelgė į jį visiškai susierzinusi.

— Pascal, mano parduotuvei sekasi prasčiau, nei tikėjausi. Man reikia ramybės. Rimtumo. Pirkėjų. O ne sąmojo dvikovų tarp drabužių stovų.

— Galiu padėti.

— Ne.

— Dar neišklausėte mano pasiūlymo.

— Todėl galiu atsakyti greičiau.

— Galiu parašyti trumpą tekstą vitrinai. Santūrų. Elegantišką. „Suknelės neslepia moterų, jos padeda joms atrasti savitą eiseną.“

Louise prieš savo valią nutilo.

Sakinys buvo gražus.

Per gražus.

— Matote, — tarė Pascalis. — Galiu būti naudingas.

— Kaip tik tai mane ir neramina.

________________________________________

Vakarais, kai parduotuvė ištuštėdavo, Louise piešdavo.

Uždarydavo kasą, užgesindavo dalį šviesų, užrakindavo duris ir įsitaisydavo prie prekystalio su pieštukais, popieriumi, audinių pavyzdžiais ir arbata, kurią beveik visada pamiršdavo išgerti.

Piešimas ją ramino.

Skaičiai sakė, kad ji privalo pardavinėti. Audiniai primindavo, kodėl apskritai pradėjo.

Ji brėždavo ilgas linijas, liemenis, rankoves, apykakles, klostes. Vienos suknelės gimdavo kaip atsakymai. Kitos — kaip atsisakymai. Kai ją neramindavo Jean, piešdavo tiesius, tikslius, kone negailestingus kostiumėlius. Kai ją erzindavo Pascalis, piešdavo laisviau krintančias, pavojingesnes sukneles, tarsi norėtų sukurti drabužius, galinčius pasprukti nuo juos aptarinėjančių vyrų.

Vieną vakarą Marie-Soleil rado ją taip palinkusią prie lapo.

— Tu vis dar čia?

— Netrukus uždarysiu.

— Visą savaitę tą kartoji.

Louise nepakėlė akių.

— Pažiūrėk.

Ji pasuko eskizą į draugę.

Suknelė buvo keista. Iš pirmo žvilgsnio kirpimas atrodė paprastas, tačiau jį skrodė įstrižas, kone slaptas judesys. Atrodė, kad audinys keičiasi nuo šviesos. Iš priekio santūrus, iš šono trikdantis.

Marie-Soleil lėtai atsisėdo.

— Šitą privalai pasiūti.

— Neturiu laiko.

— Kaip tik todėl. Pasiūk.

— Marie, turiu sąskaitų, dėžių, atsargų, pirkėjų, kurios žavisi, bet neperka, ir Jean, kuris kalba su manimi tarsi būčiau prastai valdoma jo ego atšaka.

— O Pascalis?

Louise atsiduso.

— Pascalis kalbasi su visais.

— Toks jo darbas.

— Jo darbas — būti rašytoju.

— Ne. Jo darbas — įsibrauti.

Louise pagaliau pakėlė akis.

— Įsibrauti?

— Į pokalbius. Į tylą. Į žaizdas. Į parduotuves. Į butus virš parduotuvių. Į moterų, kurioms reikėtų miegoti, mintis.

— Tu dramatizuoji.

— Galbūt. Bet jis žiūri į tave kaip vyras, jau pradėjęs tave naudoti savo sakinyje.

Louise nuleido akis į eskizą.

— Žinau.

— Ir tau tai patinka?

— Ne.

Tyla.

— Šiek tiek, — prisipažino ji.

Marie-Soleil linktelėjo nesmerkdama.

— Tuomet saugokis. Jean nori tave turėti. Tai sunku, bet matoma. Pascalis nori tave papasakoti. Tai lengviau. Ir dar blogiau.

Louise ilgai neatsakė.

Virš jų per butą nuėjo žingsniai. Pascalis vaikščiojo. Arba rašė vaikščiodamas. Arba ruošėsi pasirodyti. Nuo tada, kai apsigyveno ten, parduotuvėje niekada nebebūdavo visiškai tylu.

— Šią suknelę, — tarė Louise, — pavadinsiu „Ištrūkimu“.

— Geras pavadinimas.

— Tai ne pavadinimas. Tai modelis.

— Tavo atveju abu dalykai susilieja.

Louise silpnai nusišypsojo.

Tada suskambo varpelis.

Ji krūptelėjo.

— Juk buvau užrakinusi.

Pascalis įėjo iš galinės patalpos vidiniais laiptais. Rankoje laikė popieriaus lapą.

— Parašiau tekstą vitrinai.

— Aš jūsų neprašiau.

— Žinau. Tai suteikė man daugiau laisvės.

Marie-Soleil atsistojo.

— Labas vakaras, pone nuomininke.

— Labas vakaras, ponia pavojingoji intuicija.

Jis padėjo lapą prieš Louise.

Ji nenorėjo skaityti.

Perskaitė.

„AUDINIŲ ŠIRDIS

Toms, kurios ieško ne tik suknelės, bet akimirkos, kai jų siluetas susitinka su jų drąsa.“

Louise mintyse išplūdo save už tai, kad sakinys jai patiko.

— Per daug literatūriška.

— Išbraukite „tik“.

— Kodėl?

— Nes ką tik tai pastebėjau.

— Jūs taisote savo paties patosą?

— Retai. Pasinaudokite proga.

Marie-Soleil irgi perskaitė.

— Gerai.

— Ačiū.

— Per gerai.

Pascalis nusišypsojo.

— Skamba kaip nuoširdus komplimentas.

— Ne. Kaip įspėjimas.

Jis apsimetė nesupratęs. Tai buvo dar vienas jo sugebėjimas.

Louise sulankstė lapą.

— Pagalvosiu.

— Panaudosite.

— Nebūkite toks tikras.

— Esu tikras tik dėl tų sakinių, kurie priverčia jus nutilti.

Jis ką tik ją įgėlė. Švelniai. Tiksliai.

Marie-Soleil tai pastebėjo. Louise taip pat.

Bet Pascalis jau žengė atgal, tarsi būtų tik padėjęs gėlę.

— Labanakt, ponios. Grįžtu prie savo griuvėsių.

Jis užlipo laiptais.

Marie-Soleil palaukė, kol žingsniai nutolo.

— Matai?

— Taip.

— Jis tave erzina, o paskui pasitraukia anksčiau, nei galima jį apkaltinti.

— Matau.

— Ir vis tiek panaudosi jo tekstą.

Louise pažiūrėjo į lapą.

— Galbūt.

________________________________________

Kitą dieną tekstas atsidūrė vitrinoje.

Poveikis buvo akimirksniu matomas.

Moterys sustodavo jo perskaityti. Vienos šypsodavosi. Kitos užeidavo iš smalsumo. Dvi pirkėjos nusipirko šalikėlius. Trečia pasimatavo suknelę, jos nenusipirko, bet kitą dieną grįžo su seserimi.

Louise turėjo džiaugtis.

Ji džiaugėsi.

Taip pat turėjo būti kur kas atsargesnė.

O Pascalis labai greitai suprato slenksčio galią.

Kas rytą nusileisdavo į pono Prahallis kavinę, paskui lėtai grįždavo pro „Audinių širdį“. Pasisveikindavo su vitrina. Kartais pataisydavo nedidelę kortelę su savo tekstu, tarsi būtų jos sargas. Dėdavosi padedąs.

Tačiau padėdavo savaip.

Tai yra pirmiausia atkreipdamas dėmesį į save ir tik paskui, jei būdavo nusiteikęs, nukreipdamas jį į parduotuvę.

— Ponia, — kreipdavosi jis į elegantišką praeivę, — atleiskite, kad trukdau. Jūsų paltas nusipelno pokalbio su ta mėlyna suknele.

— Atsiprašau?

— Nesijaudinkite, aš nieko neparduodu. Esu tik galimos harmonijos liudytojas.

Labiausiai skubančios jo vengdavo.

Smalsiausios sustodavo.

Romantiškiausios nusišypsodavo.

Jis mokėjo jas atpažinti.

Netrukus užkalbindavo moteris prie parduotuvės su metafizinio klientų viliotojo atsainumu. Girdavo rankovę, spalvą, audinį, bet beveik visada baigdavo kalbėdamas apie save. Apie romaną. Skurdą. Išteptą suknelę. Likimą. Kartais apie Louise, gana subtiliai, kad atrodytų pagarbus, ir gana atkakliai, kad taptų įkyrus.

Kai kurios pirkėjos įeidavo pralinksmintos.

Kitos nueidavo susierzinusios.

Itin elegantiška moteris, iš pradžių susidomėjusi dramblio kaulo spalvos paltu, apsisuko ant kulno, kai Pascalis jai pareiškė:

— Jūsų eisena primena heroję, dar nesuvokiančią savo kaklo tragedijos.

Ji šaltai į jį įsmeigė akis.

— O jūs, pone, pasitikite savimi tarsi vyras, dar nesuprantantis, kokia juokinga jo burna.

Moteris nuėjo.

Louise viską matė iš už kasos.

Tuojau pat išėjo į lauką.

— Pascal!

Jis atsigręžė, apsimesdamas nustebęs.

— Taip?

— Ką tik išbaidėte pirkėją.

— Galbūt. Bet koks atsikirtimas! Koks nuostabus temperamentas.

— Aš nepardavinėju temperamentų. Pardavinėju drabužius.

— Būtent. Ji vis tiek nieko nebūtų pirkusi. Per gerai apsiginklavusi.

— Jūs nieko nežinote.

— Aš moku skaityti siluetus.

— Jūs skaitote pirmiausia tai, kas jums patogu.

Šįkart jis nusišypsojo ne iš karto.

— Norite, kad liačiausi?

— Taip.

— Gerai.

Jis nusiėmė skrybėlę, nusilenkė ir perėjo gatvę kavinės link tarsi įžeistas aktorius, paliekantis prastą sceną.

Louise įėjo atgal įsiutusi.

Viduje neseniai puse etato pasamdyta jauna darbuotoja Élodie svajingai šypsodamasi taisė pakabas.

— Ko tu šypsaisi?

— Nieko.

— Élodie.

— Ponas Pascalis labai juokingas.

Louise pajuto artėjant naują problemą.

— Jis su tavimi kalbėjosi?

— Truputį.

— Kada?

— Vakar. Ir šįryt. Sakė, kad mano rankos kaip pianistės ir kad turėčiau vilkėti tamsiai žaliais drabužiais, nes jie išryškintų mano sielą.

Marie-Soleil, atėjusi padėti popietę, lėtai pakėlė galvą.

— Tavo sielą?

Élodie paraudo.

— Buvo gražu.

Louise užsimerkė.

Pascalis neapsiribojo pirkėjomis.

Jis pradėjo asistuoti visai parduotuvės atmosferai.

Po kelių dienų juokdamasi atėjo Claire, rankoje laikydama popieriaus skiautelę.

— Jūsų poetas paliko man tai ant servetėlės.

Louise paėmė servetėlę.

„Claire, jūs nešate kavas taip, kaip kiti neša karo žinias.“

— Dabar jis tau rašinėja?

— O, jis rašo viskam, kas juda. Nesijaudink. Bet paklausė, ar, mano manymu, Pierrette nėra aktorė, kuriai sutrukdyta vaidinti tragedijas.

— O ji?

— Kad labiausiai jai trukdoma dirbti, kai jis ateina į kavinę.

Louise nesijuokė.

Problema buvo ta, kad Pascalis patiko.

Ne visiems. Ne ilgam. Ne aiškiai. Bet jis trikdė. Glostė savimeilę. Sudarydavo moterims įspūdį — kartais malonų, kartais erzinantį, — kad jos staiga stebimos kaip svarbūs personažai. Dėmesį dalijo taip, kaip kiti dalija vizitines korteles.

Ir kaskart Louise šiek tiek prarasdavo savo pačios aplinkos kontrolę.

Viena pirkėja klausė:

— Čia jūsų vyras?

Kita:

— Ar tas ponas su plunksna čia dirba?

Trečia:

— Sugrįšiu, kai jo nebus prie durų.

Ši paskutinė frazė ilgai neišėjo Louise iš galvos.

Nes skaičiai ir toliau kalbėjo.

Vienomis dienomis pardavimai pakildavo, kitomis vėl smukdavo. Pirkėjų ateidavo daugiau, tačiau daugelis nieko nepirkdavo. Kai kurios ateidavo pasižiūrėti į šį personažą. Kitos jo vengdavo. Taip, parduotuvė garsėjo, bet ne taip, kaip Louise būtų norėjusi.

„Audinių širdžiai“ grėsė virsti Pascalio Pascalio teatru.

O ji — šios scenos savininke.

Vieną vakarą Jean atėjo nepranešęs.

Jis rado Louise sėdinčią prie prekystalio, apsuptą eskizų. Ji piešė atkakliai. Suknelė „Ištrūkimas“ jau turėjo tris variantus. Trumpą. Ilgą. Juodą su šviesiu atvartu. Ji piešė jau ne vien tam, kad kurtų. Piešė tam, kad nepradėtų rėkti.

Jean paėmė lapą.

— Kas nors nauja?

— Taip.

— Tai nėra lengviausiai parduodami dalykai.

— Žinau.

— Kam tada gaišti laiką?

Ji švelniai ištraukė lapą iš jo rankų.

— Nes tik tai man padeda neprarasti proto.

Jean apžvelgė eskizus, paskui kone tuščią parduotuvę.

— Louise, turime rimtai pasikalbėti.

— Klausau.

— Jei ir toliau taip seksis, neišsilaikysi nė šešių mėnesių.

Ji neatsakė.

— Galiu tau padėti, — tęsė jis.

— Kokiomis sąlygomis?

— Kodėl nuolat kalbi apie sąlygas?

— Nes su tavimi net švelnumas turi sąlygų.

Jis liūdnai nusišypsojo, tačiau akys liko šaltos.

— Galėčiau įsigyti didesnę dalį. Pertvarkyti. Iš naujo apibrėžti parduotuvės vietą rinkoje. Apgenėti.

— Apgenėti?

— Pernelyg asmenišką stilių. Neįmanomus modelius. Tekstus vitrinoje. Poetą.

Ji pakėlė akis.

— Pascalis su tuo niekaip nesusijęs.

Jean tyliai nusijuokė.

— Priešingai. Jis jau pernelyg įsivėlęs. Šis vyras kenkia tavo įvaizdžiui.

— Mano įvaizdis tave domina tik todėl, kad gali pasitarnauti tavajam.

— O jis? Kaip manai, kam tarnauja jis? Menui? Poezijai? Jis naudojasi tavimi, Louise. Tavo parduotuve, tavo šviesa, tavo vardu. Pavers tave antraeiliu savo mažos mitologijos personažu.

Ji neatsakė.

Šįkart Jean pataikė tiksliai.

Ir tai ją trikdė beveik taip pat, lyg Pascalis būtų melavęs.

— Turėtum uždaryti parduotuvę dviem dienoms, — tęsė Jean. — Viską iš naujo apgalvoti. Galiu ką nors pakviesti.

— Ne.

— Užsispirsi?

— Taip.

— Tuomet neverk pas mane, jei „Audinių širdis“ taps brangiai kainuojančia užgaida.

Jis išėjo iš parduotuvės.

Louise liko viena.

Viršuje vaikščiojo Pascalis.

Gatve važiavo automobiliai.

Ant prekystalio jos eskizai tarsi laukė, kol ji pasirinks tarp atsargumo ir užsispyrimo.

Ji paėmė pieštuką.

Naujo lapo apačioje užrašė:

SUKNELĖ MOTERIAI, KURI ATSISAKO UŽDARYTI PARDUOTUVĘ.

Ir ėmė piešti.

Ilgai.

Labai ilgai.

Kai pagaliau pakėlė galvą, vitrina buvo tamsi. Atspindyje ji pamatė savo veidą, pavargusį, bet vis dar išdidžiai tiesų. Už jos vidiniais laiptais leidosi šešėlis.

Pascalis.

Jis liko šešėlyje.

— Vėlai dirbate.

— Jūs irgi vėlai šnipinėjate.

— Rašau.

— Apie mane?

Tyla.

— Ne tik.

Ji lėtai atsigręžė.

— Išeikite iš mano parduotuvės, Pascal.

Jis ne iš karto pajudėjo.

— Galiu jus išgelbėti.

Sakinys nuskambėjo tyliai, kone švelniai.

Louise pervėrė pyktis.

— Štai kaip tik todėl jūs pavojingas.

— Nes noriu jums padėti?

— Nes „gelbėjimu“ vadinate tai, kas jums leistų tik dar giliau prasiskverbti.

Pascalis sustingo. Pirmą kartą jis iš karto nerado sakinio, kuriuo galėtų pasirodyti gražus.

Paskui nusišypsojo.

Liūdna šypsena. Puikiai parinkta.

— Labanakt, Louise.

Jis užlipo atgal.

Ji liko viena su savo eskizais, skolomis, suknelėmis ir keistu tikrumu: Jean galėjo iš išskaičiavimo priversti jos parduotuvę užsidaryti, o Pascalis galėjo ją pražudyti apsimesdamas, kad suteikia jai sielą.

III SKYRIAUS PABAIGA

Toliau »