MAN REGIS, KAD...
Norint kurti poeziją, Reikia mokėti būti paprastam. Kvėpuoti debesyse Ir apsivilkti baltą savo sielą. Turėti rimą už draugę Ir užgrūdintą sąžinę. Mokėti tinkamai naudotis Šventadienio kalba. Laukti iš begalybės To, kas turi būti parašyta. Kaip sumaniam burtininkui Turėti triukų pilnas rankoves. Bet kai esu priešais tave... Poezija tampa tuo, kuo gyvenama. Mano jausmai skęsta bangose, Nes mūsų auros susijungia. Bet kai esu priešais tave... Nebeieškau angelų. Žvelgiu į tave.
NELENGVA
Jeigu manai, kad lengva Eiti įtempta virve, Būti tavo marionete, Man dėl to neramu. Palieki vien trupinius, Šaukdama „No! Non!...“ arba „Niet!“ O ištrūkti į miestą... Tai tarsi tremtis. Aš myliuosi Žodžiais, Jais jus glostydamas Nuo mi iki do. Be didelių aplinkkelių, Crescendo. Švelnus prisilietimas Prie pianino. Nuo neatmenamų laikų Aidintys balsai Išvaiko įtampą Ir šaukia „Bravo!“ Norėjau būti vienas, Žaismingas ir įsimylėjęs, Kad pamatyčiau savo veidą – Laimingo ligonio snukį. Norėjau būti vienas, Nei drovus, nei elgeta, Vienas pagauti meilę Ir sukelti Dievui pavydą. Norėjau būti vienas Savo kambarėlyje Ir leisti laisvai klajoti Tavo nuotraukai, kuri mane truputį žeidžia.
PILNA GALVA
Viskas mano galvoje. Tu šoki iš vienos svajonės Į naujus sapnus. Juoda dėmelė, bet niekad ne kvaila. Vien aksomas, Spalvos, šampanas Ir židinio ugnis. Viskas mano galvoje. Tu šoki iš vienos svajonės Į naujus sapnus. Juoda dėmelė, bet niekad ne kvaila. Vien aksomas, Spalvos, meilė Ir karšti bučiniai. Tarsi gėlė mano galvoje, Meilė man kartoja: „Truputį, labai, tarsi dėl visko pamišęs, Truputį, labai, tarsi pamišęs... of you!“
KELIONĖ BE PASTOGĖS
Bėgti, sprukti, Be baimės, be atodūsio, Iškeliauti be bagažo, Nuogam, plaukte. Toli, prie išminčių, Iš pomėgio ar pykčio, Ne tam, kad ten numirčiau, O tam, kad užaugčiau. Be pastogės, Lietus – griūvantis mano stogas, Rūdijanti saulė. Be tikėjimo. Einu be pirštų, Vargstu iš visų jėgų. Kaip aš pavargau! Kodėl aš čia?
VARDAS
Vardas. Jis bėga, tas vardas, Aplink mano aistrų Horizontą. Jis kvepia, tas vardas, Grožiu, gerumu, Didžiąja anų švelnių dienų meile. Vis dėlto nuostabu, Kai pagalvoji. Visi tie žodžiai! Tie, kurie gyveno prieš mus Ir išmokė mus kalbėti. Visos tos moterys, Tie išminčiai, padėję mums gimti. O svarbiausia – išmokę virpėti.
PAŠĖLĘS ROMANTIŠKAS ROKAS
Už pašėlusį romantišką roką, Už švelnią, už viską stipresnę meilę. Angelišką ar velnišką, Išgerkime už gyvenimą, gyvenkime iki galo. Lėk, mano pašėlęs romantiškas roke, Visur skelbk, kad mumyse gyvena Tai, kas stebuklinga ir tikra: Įsimylėjėliai, kurie žaidžia, iš visko juokiasi. Leidžiame kalbėti savo sieloms, Niekad vienas kito nekaltindami. Veržiamės liepsnos link, Į aukščiausios klasės meilę. Vyro laisvė, moters laisvė. ... Viskam. Be dviejų aistros ieškančių būtybių Nėra horizonto, iš esmės – nė galimybės. Be pasakos apie sapnus, iliuzijas... Suaugusieji neturi vaikystės sapno. Nežinodami kada, nežinodami kur... Net po dviejų tūkstančių metų – susitikimas. Lyg paslaptis, lyg mįslė... Suverskime viską aukštyn kojomis, net guru. Tavo glamonės man įskiepijo troškimą... Tavo švelnumo... širdyje – kozirį. Jokių svarmenų, jokios virvės ant kaklo... Gyvenkime savo pašėlusiu romantišku roku.
BAR-BAR SAPNAS
Tarsi zombiai, Pasiklydę naktyje, Alkoholio garai Ir melsvi debesys. Pašėlę milteliai Ir bar-bar sapnas. Bėgame Vėlai, vėlai! Gražuolės mėnesienoje, Mačo su miglotomis širdimis. Trumpos gyvenimo akimirkos, Apgaubtos rūpesčių, Vilkolakiai be mėnulio, Raganos pirmuosiuose puslapiuose. Žvilgsnis be žodžio, Reikalingi žodžiai! Gestas pasiūlo Rausviems kūnams Galutinę simbiozę. Širdis plaka iš geismo. Jei abi sielos pabėga, Smegenys įsižiebia, Troškimai smilksta, Užmiršdami skausmus. Širdžiai kiek apsunkus, Niekas nesipriešina, Keista osmozė, Tvarstis ir dozė. Nuo tylos iki riksmų, Visi – iš nakties į naktį, Traukiam iš baro į barą. Pašėlusios ir barbariškos naktys, Naktiniai ryšiai, Visuomenė užuodžia, Vienatvės išdrįsta, Užmarštis siūlo, Atleidimas nusprendžia.
DAINOJE
Norėčiau gyventi šalia tavęs, Kasdien Apgaubti tave laime, Skirti tau dėmesį ir rūpestį. Visa, kas žmogiškai geriausia... Geriausia. Norėčiau priglusti prie tavo širdies. Švelniai, Kad tavęs neišgąsdinčiau. Glostyti tavo plaukus, krūtis. Meiliai, valanda po valandos. Nuo malonumo prie laimės, Valanda po valandos. Norėčiau pasislėpti tavo sapnuose. Su meile, Tau patikti, tave nustebinti. Atsiduoti, vėl save susigrąžinti. Sklisti aistringai, Be skausmo. Aistringai. Norėčiau rytais pabusti, Ramiai. Pašaukti tave vos pabudęs, Pristatyti tave saulei, Su pagarba, Kaip savo karalienę Po jos šiltais spinduliais, Tavo valiai paklusdamas. Norėčiau kasdien su tavimi Paprastai Iš naujo mokytis tave pažinti, Prisipažinti tau meilėje, Aistringai, Skelbti šią maldą. Norėčiau kiekvieną kartą susitikęs Nekaltai Iš naujo mokytis tave pažinti, Tave vilioti, mylėti. Paprasta aistra!!! Su įkarščiu. Su įkarščiu.
ROMANSAS NATOMIS
Vienas žodis Muzikoje, Tik mums dviem, Įsimylėjusiems. Natos, Kurios tau kalba Apie didžiulę, Užburiančią laimę. Pirštai, kurie... ... susiliečia Mūsų širdžių Viduje. Kūnai, Kurie keičiasi Vis dar, vis dar. Mano meile. Žvilgsniai, Švelnūs ir meilūs, Kurie vienas kitą glosto Atsitiktinai. Įsimylėjėliai turi svajonę – Be jokios istorijos Visada vienas kitą mylėti, O paskui išskristi Tarsi angelams.
IŠLAISVINANTIS REPAS
Pasiimk savo košmarus, Senuosius niūrumus. Sukišk visa tai į spintą. Nelauk Kito šnabždesio, Antro miražo Ar paskutinio burtų traukimo. Taikyk tiesiai į laimę. Pamiršk baimę. Tą lagaminą senų skausmų. Pasirenk, Nuogas ir be šarvų, Be pykčio ir įniršio, Naujam veidui. Oi! Palauk, būk išmintingas. Bėk nuo pernelyg trumpos valandos, Eik toliau pakrante. Venk užterštų paplūdimių, Garbinamų pabaisų, Ištroškusių melagių.
UGNIES POLĖKIS
Norėčiau turėti milžiniškas lūpas, Kad apgaubčiau tavo kūną ekstazėje Vienu bučiniu, Panašiu į liepsnojantį laužą.
DRĄSŪS ŽODŽIAI
Jaudinanti nepažįstamoji, Kuri mane sukausto, persekioja. Ar išdrįsčiau tave prakalbinti Ir nelikti paženklintas? Mėginti prieiti Prie tavęs, elegantiškosios. Pasakyti žodžius, Daugiau nei kviečiančius. Ir parodyti rankomis... Drėgnomis ir virpančiomis, Vietą, paliestą Tavęs, kurią aukštinu. Pašventintą vietą, Kur sapnas gundo, Paslėptą altorių, Kur mano siela aukojasi. Ar išdrįsčiau tave prakalbinti, Jaudinanti nepažįstamoji, Ir neprasitarti apie save, Apie savo išsigandusią širdį?
IŠTRŪKĘS VĖJELIS
Tarsi švelnus vėjelis Per mano sapnus praėjo, Vos prisilietęs, nors nelietęs, Dėl nesusipratimo pabėgęs. Netikėtai jį pagauti, Net skrendantį pririšti. Rizikuojant pražūti. Štai! Didžiausia kvailystė. Ieškoti, vis ieškoti. To švelnaus dvelksmo, lyg bučinio, Kuris, atsisakęs statymo, Žaidžia su mano laisve. Bėgti ir atsigerti Iš trokštamo šaltinio, Amžinas apsėdimas! Jo nepasiekti. Pasakykite man, kodėl nuostabioji Muzika pasislėpė, Kad slapčia dainuotų Kito kranto žavesį. Tarsi švelnus vėjelis Iš mano sapnų nusiskynė Vos užgimusią ir mirusią meilę, Kad ir ką kas sakytų.
IŠSKIRTI SAPNAI
Išskirti laiko. Ar amžinybė mus suvienys? Ar ten būsime kartu? Ar ten būsime susituokę? Kasdien tos pačios kančios, Tie patys išsvajoti džiaugsmai. Galvoti apie ją dažniau negu apie Dievą. Kerintis atvaizdas! Kaip vanduo, kuris traukia, Ugnis, kuri sušildo... Aš...! AŠ trokštu! Mano akys – be malonumo. Mano rankos – be šilumos. Nei grožio, nei juslingumo. Nėra kūno... nėra širdies... Niekad šis balsas man netars nė žodžio. Niekada mano kvėpavimas nesusilies su jos kvėpavimu. Uždrausti sau tai sapnuoti...! Nesvarstant, negalvojant. Tarsi atskleista paslaptis. Aš nesu mažas, Aš...! Aš esu žemas!
NAKTINIAI RIKSMAI
Šaukti į naktį, Verkti savo sapnuose, Dusti iš nuobodulio, Mano siela byra! Viltis – priešas. Man – didžiosios paliaubos! Mano širdis guli vietoje. Dar viena mirtis? Kas man? Visur aplink – gyvenimas! Meilė... jį apgula!! Kas jai? Ji mane pamiršta? Taip! Mirštu iš visų pusių.
ŽINGSNIŲ MELODIJA
Nuo minutės iki minutės, Nuo mėlio iki mėlio, Nuo žalumos iki žalumos, Lietus mėgdžioja sniegą Savo baltinančiu liūdesiu, Baltina muzikinių žingsnių Mintis, atkartodamas simfonijas, Kurias sukurti gali tik vaiko žingsnis. Nuo minutės iki minutės, Nuo valandos iki valandos, Spalva dainuoja žiemą, Vienintelę visatą, Kuri pajėgi išgąsdinti pragarą. Juodąjį pragarą. Dykumos baltuma Jį uždusins iki kraujo.
SIELOS ORAI
Pūga, lietus, audra. Nesvarbu, ką byloja posakis, Kai širdis imasi darbo. Atsiriboti nuo gyvenimo. Vienas ar tūkstantis vaizdų, Brangių ir išmintingų, Neištrina įniršio Šaukiančio blogio. Praeinanti nuotaika Ieško žinios Tik amžiaus vertėje, Tik dvasios žodžiuose. Sudaužyti narvą Neįskaudinant To, kurį pagerbiame – Savęs ar kito. Kasdienis audimas, Be baimės imantis darbo, Bręsti išprakaitavus, Tylėti gyvenimui.
SAPNŲ SODAS
Mano galva – viena iš tų labai keistų visatų, Dažniau negu derėtų – aukštyn kojomis. Bet tarsi pasakotojo atverstoje knygoje... Joje gyvena ir vaikšto sapnas. Tarsi vaikas, savo žaidimų maitinamas, jis mane apšviečia... ... Apie gyvenimą ir didžiąsias jo paslaptis. Iš tikrovės jis pavagia džiaugsmus ar vargus, Visokius vaizdus, kuriuos man parneša. Jiems nė nereikia paaiškinimo! Net jei jis perdeda. Pagal savo nuotaikas juos plukdo į vargus. Kad ir kokią žinią reikėtų ištarti ar nutylėti, Juos vedžioja gražus bailiukas. Beprotis!... Jis nusiskina veidą lyg besimeldžiančią gėlę. Iš tų akių sklinda draugiška šviesa, Tokia ji žavi, švelni ir, svarbiausia, išdidi... Išmintimi, tekančia jos gyslomis. Prisipažinsiu: dėl tos gėlės esu savo sapno bendrininkas! Neįmanoma atsispirti! Pernelyg gražus sandoris!? Nors apie jos gyvenimą, jos būtį, beveik nieko nežinau... Tik trumpus susitikimus, kurie mane kankina. Be abejonės, turėčiau jų atsiprašyti!... Sąmonė jas atstumia! Mano pasąmonė ją renkasi! Slystant švelniems malonumams į mano vaizduotę, Joje matau Edeno sodus. Šią rožę, gražią kaip moteris, mano dvasia garbina. Dar daugiau! Manau, meilė turėtų akmeninę širdį, ... jei jos gyvenime jau nebūtų nuoširdaus vyro, Kuris palaikytų ją sielvartuose. Tokia žavi būtybė negali gyventi neprasiblaškydama. Kaip nesusimąstyti apie varžovą? Su juo susikauti? Sukelti nerimą? Pažadinti pragarą? Toje poroje... kad ir kas nutiktų? Jos trokšti, smarkiai rizikuojant ją įžeisti? Ne! Be jokios abejonės! Bet kartu dera... ... vertinti ją tokią, kokia ji yra mano žiemą. Poetišką švieselę, kurią paverčiau sava.