Kitą rytą Louise Lang atvyko į „Maison Valombre“ prisistačiusi Louis Lange vardu.

Ji prastai miegojo, tačiau ta prastai išmiegota naktis suteikė jai savotiško nervingo aiškumo. Prieš išeidama, viešbučio veidrodyje ji tris kartus taisėsi skarelės mazgą, pasitaisė skrybėlę, dar labiau sušvelnino lūpų liniją ir pamėgino atkartoti tiesų žvilgsnį, kurį dažnai matydavo vyrų, nė neklausiančių savęs, ar turi teisę kur nors įžengti, akyse.

Ji iš tiesų neatrodė kaip vyras.

Veikiau ji priminė hipotezę.

Elegantišką, dviprasmišką, trapią, bet stebėtinai įtikinamą hipotezę.

Gatvėje niekas į ją nespoksojo. Tai buvo pirmoji staigmena. Monrealyje ji būtų jautusis persirengusi. Paryžiuje atrodė tik kiek pernelyg apgalvota. Kiek stilizuota. Lyg kilusi iš aplinkos, kur žmonės leidžia sau patiems susikurti savo pavidalą.

Ji ėjo į „Maison Valombre“ kartodama savo sakinį.

— Laba diena. Atėjau dėl ateljė asistento darbo.

Pernelyg sausai.

— Laba diena. Norėčiau prisistatyti dėl ateljė asistento vietos.

Pernelyg mandagiai.

— Laba diena. Man sakė, kad ieškote žmogaus į ateljė.

Pernelyg miglotai.

Vos įžengusi ji pamiršo visus variantus.

Registratūroje sėdėjo jauna juodaplaukė moteris, žvalgiomis akimis. Ji pakėlė žvilgsnį.

— Laba diena, pone.

Pone.

Žodis perskrodė Louise it plonytis smeigtukas. Ne skaudžiai. Tiksliai.

— Laba diena, — kiek pažeminusi balsą atsakė ji. — Atėjau dėl skelbimo. Dėl ateljė asistento vietos.

Registratorė pažvelgė į ją ir kažką užrašė žurnale.

— Esate susitaręs dėl susitikimo?

— Ne. Vakar pamačiau skelbimą.

— Turite patirties?

Louise pusę sekundės dvejojo.

— Daug dirbau su drabužiais. Kirpimas, audiniai, pateikimas, taisymas, darbų derinimas.

Tai nebuvo melas. Tik kitaip sušukuota tiesa.

— Jūsų vardas ir pavardė?

— Louis Lange.

Šįkart vardą ištarti sekėsi geriau. Tarsi jis būtų egzistavęs ilgiau nei nuo vakarykščio vakaro.

Registratorė kažkam paskambino. Persimetė keliais trumpais sakiniais. Tada nusišypsojo.

— Jus priims ponas Vidal.

Louise nulenkė galvą.

— Ačiū.

Ji nusekė paskui asistentę siauru koridoriumi, kurio sienas puošė įrėminti eskizai. Juodi siluetai, baltos suknelės, manekenių profiliai, pieštuku užrašytos pastabos. Jai norėjosi stabtelėti prie kiekvieno, bet ji atėjo ne kaip lankytoja. Ji atėjo pamėginti švelnaus įsilaužimo.

Ją įvedė į šaltos šviesos užlietą kambarį. Prie sienos miegojo audinių ritiniai. Viduryje stovėjo du siuvimo manekenai lyg begalvės ponios, įsitraukusios į nebylų pokalbį.

Į ją atsigręžė maždaug penkiasdešimties metų vyras. Liesas, sidabriniais plaukais, nepriekaištingais marškiniais ir nekantriu žvilgsniu.

— Louis Lange?

— Taip, pone.

— Armand Vidal. Ateljė vadovas. Man sakė, kad atėjote dėl darbo.

— Taip.

— Mokate siūti?

— Taip.

— Mokate klausytis?

— Greitai mokausi.

— Blogas atsakymas. Čia tie, kurie greitai mokosi, dažnai taip pat greitai pridaro kvailysčių.

Louise kiek nuleido akis.

— Tuomet galiu mokytis lėtai.

Armand Vidal įdėmiau ją apžiūrėjo.

Pasirodė menka šypsena.

— Štai taip geriau. Galite pradėti tuoj pat?

— Taip.

— Kuriam laikui?

Louise pajuto spąstus.

Paryžiuje ji tebuvo kelioms dienoms. Jos laukė parduotuvė. Darbuotojos. Skolos. Viršuje gyvenantis Pascal. Monrealyje likęs Jean, visada pasirengęs teisti.

— Pradžiai kelioms dienoms, — atsakė ji. — Ilgiau, jei darbas to vertas.

— Jūs užsienietis?

— Kanadietis.

— Niekas nėra tobulas.

Jis parodė stalą, ant kurio gulėjo susmeigti audinių gabalai, kartono lapai, siūlų ritės, juostelių atraižos ir neužbaigta rankovė.

— Parodykite rankas.

Louise priėjo.

— Atsiprašau?

— Rankas. Plepiai mane vargina. Rankos meluoja mažiau.

Ji padėjo rankas ant stalo.

Armand Vidal jas apžiūrėjo. Pamatė mažas žymes, tikslius pirštų judesius, trumpus nagus, įpratimą liesti medžiagą.

— Jūs dirbote.

— Taip.

— Ne vien kalbėjote.

— Ne.

— Gerai.

Jis padavė jai neužbaigtą rankovę.

— Ji blogai krinta. Kodėl?

Louise atsargiai paėmė detalę. Iškart pajuto, kad bėda ne audinyje, o netolygiai paskirstytame įtempime.

— Čia tempia rankovės išėma. Nuolydis per status. Audinys nori leistis žemyn, bet kirpimas verčia jį laikytis per aukštai.

Vidal įsmeigė į ją akis.

— Tęskite.

Akimirkai ji pamiršo Louis. Nepastebimai vėl tapo Louise, tik ramesne Louise, pasislėpusia už Louis išvaizdos.

— Jei čia vos atlaisvintume, o ten kiek pataisytume, rankovė išlaikytų liniją ir neatrodytų tarsi nubausta.

Šį kartą Armand Vidal nuoširdžiai nusišypsojo.

— Nubausta rankovė. Kvaila, bet taiklu.

Jis atsiėmė detalę.

— Pradedate šiandien.

Louise sustingo.

— Šiandien?

— Turite ką nors geresnio veikti?

— Ne.

— Tuomet nusivilkite paltą.

Taip Louis Lange buvo priimtas į darbą.

________________________________________

„Maison Valombre“ ateljė nė iš tolo nepriminė miglotos svajonės.

Tai buvo įtemptas, žėrintis, varginantis žmonių mechanizmas. Žvangėjo žirklės. Dūzgė mašinos. Pritildyti balsai aptarinėjo matmenis, skubius darbus ir priekaištus. Audiniai keliavo iš rankų į rankas su didesne pagarba, nei kartais tenka žmonėms. Viskas vienu metu atrodė trapu ir negailestinga.

Louise buvo skubiai pristatyta.

— Louis Lange. Jis kelias dienas mums padės.

Atsisuko kelios galvos.

Čia buvo Camille, vyriausiosios meistrės pavaduotoja, apkūni, gyvybinga moteris su ant raudonos grandinėlės kabančiais akiniais. Buvo Noé, šviesintų plaukų asistentas, kurį Louise pastebėjo vakar. Buvo švelnus ir nervingas Baptiste, ant beveik kiekvieno piršto mūvintis plonus žiedus. Buvo tylioji, greitoji Sara, regis, galinti visą minutę nekvėpuodama prisegti palenkimą.

— Kanadietis? — paklausė Noé.

— Iš Monrealio, — atsakė Louise.

— Ak! Vadinasi, pažįstate žiemą ir vis tiek pasukote į madą. Herojiška.

— Arba neapdairu.

— Čia praverčia abu dalykai.

Baptiste pažvelgė į jos skarelę.

— Gražus mazgas. Kiek per daug gynybiškas, bet gražus.

Louise pridėjo ranką prie kaklo.

— Gynybiškas?

— Taip. Kaip žmogaus, slepiančio randą, kurio neturi.

Camille suplojo delnais.

— Poezija baigta. Dirbam.

Louise dirbo.

Iš pradžių ji bijojo, kad persirengimas trukdys. Priešingai — jis ją saugojo. Louis kalbėjo mažiau. Louis daugiau stebėjo. Louis nereikėjo teisinti sunkiai besiverčiančios parduotuvės, raminti tiekėjų, šypsotis Jean ar tramdyti Pascal. Louis buvo čia tam, kad dirbtų. Buvo gera būti vertinamai vien už naudingumą.

Ji nešiojo ritinius. Rūšiavo pavyzdžius. Taisė palenkimus. Padėjo užvilkti suknelę ant manekeno. Derino atspalvius. Nieko įspūdingo nenuveikė, bet viską atliko taip kruopščiai, kad netrukus niekas nebežiūrėjo į ją kaip į laikiną keistenybę.

Per pietus Noé padavė jai kavos.

— Atrodote kaip žmogus, dar nenusprendęs, ar nori išgyventi tarp mūsų.

— Maniau, kad esu nepastebimas.

— Čia nepastebimumas krinta į akis.

Nepaisydamas nepritariančio Camille žvilgsnio, Baptiste atsisėdo ant stalo krašto.

— Keistai liečiate audinius.

— Kaipgi keistai?

— Lyg klaustumėte jų nuomonės.

Louise nusišypsojo.

— Kartais jie atsako.

— Ak, puiku. Audinių mistikas.

— Ne. Tiesiog žmogus, ne sykį matęs, kaip drabužiai keršija už blogą sukirpimą.

Noé pratrūko juokais.

— Šitas man patinka.

Camille praėjo jiems už nugarų.

— Mes čia ne tam, kad jį mylėtume. Mes čia tam, kad jį išsunktume.

— Tai mūsų ateljė meilės išraiška, — sumurmėjo Baptiste.

Louise užplūdo netikėta šiluma. Ne iškilmingas dėkingumas. Kažkas kuklesnio. Ji buvo priimta į jų ritmą. Į nuovargį. Į pokštus.

Pastaruoju metu Monrealyje ji jautėsi nesėkmės savininkė.

Čia, prisidengusi skolintu vardu, ji vėl tapo viena iš daugelio dirbančių rankų.

________________________________________

Pavakare į ateljė įėjo Solange Arvay.

Louise išsyk įsitempė.

Solange spinduliavo tą patį vakarykštį tikslumą: tamsūs akiniai, pilkas kostiumėlis, žvilgsnis, atrodė, kerpantis greičiau už žirkles.

— Pone Vidal, — tarė ji, — noriu pamatyti dvyliktojo išėjimo pasiūlymą.

— Jis dar neparuoštas.

— Klausiu ne ar paruoštas. Noriu jį pamatyti.

Ateljė tarsi susitraukė.

Ant manekeno užvilko dar kuriamą suknelę. Gražią, be abejo, bet sunkią. Viršutinė dalis buvo tvirta, sijonas judrus, tačiau visuma tarsi svyravo tarp dviejų nesuderinamų moterų.

Solange apėjo ją ratu.

— Ne.

Vienas žodis.

Visi jį suprato.

Armand Vidal lėtai įkvėpė.

— Pradinis piešinys reikalavo tokios apimties.

— Pradinis piešinys melavo.

Tyla.

Louise nenorėjo kalbėti. Louis — juo labiau.

Tačiau ji matė problemą. Per daug aiškiai. Suknelė norėjo ištrūkti iš savo pačios svarbumo.

Solange pastebėjo jos žvilgsnį.

— Jūs, naujokas. Ką matote?

Louise pajuto, kaip visų akys nukrypo į ją.

— Galbūt nieko naudingo.

— Bloga pradžia. Bandykite dar kartą.

Ji nurijo seilę.

— Matau suknelę, kuri stengiasi padaryti įspūdį dar nepradėjusi kvėpuoti.

Noé nuleido galvą slėpdamas šypseną.

Solange nenusišypsojo.

— Toliau?

Louise atsargiai priėjo prie manekeno.

— Sijonas gražus, bet prasideda per anksti. Apimtis turėtų atsirasti žemiau, o ne čia. Dabar jis išsipučia tarsi gindamasis. Jei iki šios vietos liniją priglaustume prie kūno, o tik paskui išplatintume, atrodytų, kad jis pats renkasi savo platumą, o ne yra jo verčiamas.

Armand Vidal pažvelgė į ją.

— Parodykite.

Louise paėmė kelis smeigtukus. Gestu paprašė leidimo. Vidal linktelėjo.

Jos pirštai judėjo sparčiai, bet neskubriai. Ji pakėlė klostę, atlaisvino įtempimą, kiek perkėlė vietą, kur prasidėjo platumas. Suknelė pasikeitė. Ne visiškai. Tik tiek, kiek reikėjo.

Per ateljė nuvilnijo šnabždesys.

Baptiste iškvėpė:

— Štai ji.

Solange priėjo.

Ji ilgai žiūrėjo.

— Geriau.

Iš jos lūpų tai beveik skambėjo kaip meilės prisipažinimas.

— Studijavote? — paklausė ji.

— Ne čia.

— Ne to klausiu.

Louise sudvejojo.

— Daugiausia išmokau dirbdamas.

— O piešdamas?

Klausimas ją sukrėtė.

— Taip.

— Piešiate?

Įsiterpė Armand Vidal:

— Akį tai tikrai turi.

Solange ištiesė ranką.

— Parodykite.

— Aš neturiu...

Louise nutilo. Ji turėjo eskizų sąsiuvinį. Žinoma. Net persirengusi, net netikru vardu, net Paryžiaus ateljė ji buvo atsinešusi kelis susuktus piešinius dėkle.

— Turiu kelis eskizus.

— Atneškite.

Ji pakluso.

Traukiant lapus jos rankos kiek drebėjo. Suknelė „L’Échappée“. Paltas nuleistais pečiais. Juoda suknelė skeltomis rankovėmis. Dramblio kaulo spalvos siluetas. Du variantai, įkvėpti parduotuvės, nupiešti vieną nevilties vakarą.

Ji padėjo juos ant stalo.

Tyla tapo kitokia.

Noé pasilenkė.

— Oho.

Priėjo ir Baptiste.

— Tai jūs?

— Taip.

Camille paėmė lapą, šiurkštokai, bet pagarbiai.

— Gudri apykaklė.

Armand Vidal apžiūrėjo kitą.

— Kirpimas kartais naivus, bet linija tikra.

Solange sustojo prie „L’Échappée“.

— Pažįstu šį piešinį.

Louise pajuto, kaip kraujas tarsi atsitraukia.

— Ponia?

— Jūs vakar man jį rodėte.

Staiga stojo sunki tyla.

Louise nė nekrustelėjo.

Solange pagaliau pakėlė į ją akis. Apžiūrėjo skarelę, skrybėlę, pakeistą veidą, sąmoningai laikomą laikyseną.

Tada beveik žiauriai lėtai ištarė:

— Ponia Lang?

Noé pravėrė burną.

Baptiste sumirksėjo.

Camille įsirėmė abiem rankomis į klubus.

Louise galėjo neigti. Tačiau melas jau padėjo jos drąsai. Jis neturėjo tarnauti jos bailumui.

Ji nusiėmė skrybėlę.

Žemai surišti plaukai iš tiesų nepasileido, bet paties gesto pakako.

— Taip.

Kelias sekundes niekas nekalbėjo.

Tada Noé sumurmėjo:

— Nuostabu.

Camille pliaukštelėjo jam per ranką.

— Tylėk.

Solange neatrodė nei šokiruota, nei pralinksminta. Tik susidomėjusi.

— Paaiškinkite.

Louise įkvėpė.

— Vakar atėjau parodyti piešinių. Buvau per daug įsitempusi. Per daug savininkė. Per daug prašanti. Pamačiau skelbimą, kad ieškote asistento. Taip pat mačiau jūsų jaunus ateljė vyrus, jų laisvę, kaip jie jaučiasi savo vietoje ir už tai neatsiprašinėja. Pagalvojau, kad kitu pavidalu galbūt išdrįsčiau lengviau įžengti.

— Jūs melavote.

— Taip.

— Kodėl turėčiau pasilikti žmogų, meluojantį jau pirmąją dieną?

Louise nuleido žvilgsnį į eskizus.

— Nes Louis Lange neegzistuoja, tačiau jis turėjo drąsos, kurios Louise Lang jau nebeturėjo.

Tyla pagilėjo.

Baptiste sušnabždėjo:

— Beveik pernelyg gražu.

Camille jį pervėrė žvilgsniu.

Armand Vidal tebežiūrinėjo piešinius.

— O man atrodo, kad tai nelabai svarbu. Vyras, moteris, angelas, sukčius ar kanadietis: šis žmogus per penkias minutes pataisė dvyliktąjį išėjimą.

Solange metė į jį griežtą žvilgsnį.

— Ačiū už filosofiją, Armand.

— Tai logistika.

Solange vėl paėmė „L’Échappée“.

— Ponia Lang, jūsų piešiniai geresni, kai nesistengiate jų parduoti. Kodėl?

Louise liūdnai sukikeno.

— Nes nemoku savęs parduoti.

— Matyti.

— Ačiū.

— Tai nebuvo komplimentas.

— Žinau.

Solange padėjo piešinį ant stalo.

— Gerai. Savaitę liksite ateljė. Kaip asistentė. Arba asistentas, jei taip lengviau dirbti. Man nesvarbu, kokį kostiumą dėvite, jei idėjos tvirtai laikosi ant kojų.

Louise pakėlė akis.

— Paliekate mane?

— Stebiu jus.

— Ir tai jau daug.

— Nesijauskite dėkinga, juk sakiau, kad tai vargina.

Noé tyliai paplojo pirštų galiukais.

— Sveiki atvykę, Louis-Louise.

Baptiste pridūrė:

— Gal galime vadinti Lou? Patogu, elegantiška ir pakankamai dviprasmiška.

Louise nevalingai nusišypsojo.

— Lou man tinka.

Camille vėl paėmė eskizus.

— O dabar, Lou, paaiškinsite mums šitą skeltą rankovę. Jei ją galima pasiūti, ji galėtų išgelbėti septynioliktąjį išėjimą.

________________________________________

Kitos dienos buvo vienos keisčiausių ir laimingiausių Louise gyvenime.

Ji dirbo dviem vardais, bet viena energija. Rytais ateidavo kaip Louis: kelnės, marškiniai, skarelė, santūrus siluetas. Ateljė ją vadino Lou. Atrodė, niekas nenorėjo iki galo išspręsti mįslės. Priešingai, dviprasmybė tapo patogumu, beveik bendra elegancija.

Noé sakydavo:

— Lou mato sukneles kaip sužeistus gyvūnus.

Baptiste atsakydavo:

— Taip, bet jis jas gydo.

Camille pataisydavo:

— Ji jas sutramdo.

Armand Vidal nukirsdavo:

— Lou dirba. Darykite tą patį.

Labai greitai Louise pradėjo siūlyti pataisymus, paskui įvairius variantus. Pernelyg griežta suknelė nugaroje gavo netikėtą iškirpimą. Negrakštus švarkas, perkėlus siūlę, įgavo švelnesnę liniją. Šalta laikyta vakarinė suknelė pasipildė vidine dalimi, kuri pasirodydavo tik judant, tarsi spalvota paslaptis.

Solange beveik niekada negirdavo.

Ji sakydavo:

— Peržiūrėti.

Arba:

— Įmanoma.

Arba:

— Pasilikime šią idėją.

Valombre namuose „pasilikime šią idėją“ prilygo beveik bučiniui į kaktą.

Vieną popietę prie audiniais nukrauto stalo Louise išdrįso daugiau.

— Kitam jūsų madų pristatymui turite daug stiprių siluetų. Labai aiškiai sukonstruotų. Labai pasitikinčių savimi. Tačiau galbūt trūksta suknelės, kuri iš pradžių atrodytų dvejojanti.

Solange nukreipė į ją aštrų kaip ašmenys žvilgsnį.

— Dvejojanti suknelė?

— Taip. Ne silpna. Ne neryžtinga. Suknelė, kažką sulaikanti. Kuri sudarytų įspūdį, kad moteris gali persigalvoti pačiame savo pasirodymo viduryje.

Baptiste pridėjo ranką prie širdies.

— Norėčiau mirti šiame sakinyje.

Camille atsiduso.

— Jūs visi mane pribaigsite.

Solange nenuleido akių nuo Louise.

— Nupieškite.

Louise paėmė pieštuką.

Ji piešė stovėdama, greitai. Ilgas, blyškus, kone paprastas siluetas. Paskui į šalį pastumta linija ties klubu. Nematomas užsegimas, kuris iš tikrųjų net nebuvo užsegimas. Rankovė, galinti iš dalies atsiskirti. Suknelė turėjo du būvius: vieną santūrų, kitą atvirą, tarsi eidamas drabužis atskleistų antrąją savo mintį.

Noé žvilgtelėjo jai per petį.

— Atgailos suknelė.

— Ne, — tarė Louise. — Pavėluoto sprendimo suknelė.

Solange paėmė eskizą.

— Dvidešimt pirmasis išėjimas.

Armand Vidal kilstelėjo antakius.

— Jau?

— Taip.

— Teks perdaryti seką.

— Tuomet perdarykite.

Niekas neprieštaravo.

Louise stovėjo nejudėdama, virš stalo tebekabėjo jos ranka.

Vienas jos piešinių ką tik pateko į Valombre madų pristatymą.

Ne oficialiai. Ne šlovingai. Dar ne jos vardu. Bet jis ten buvo.

Pavidalas, pagalvojo ji, viską pakeitė.

Nerimaujanti savininkė Louise Lang maldavo, kad kas nors pažvelgtų į jos darbą.

Dviprasmiškas asistentas Louis Lange parodė, ką moka.

Šis skirtumas buvo neteisingas.

Bet tikras.

________________________________________

Kas vakarą ji skambindavo į Monrealį.

Dėl laiko skirtumo dažnai skambindavo Paryžiaus dienai baigiantis, kai ten parduotuvėje pats darbymetis. Pirmasis skambutis nuramino. Élodie pardavė dvi skareles ir švarką. Claire sustabdė išeinančią pirkėją pasakiusi, kad suknelės nedera vertinti po persirengimo kabinos neonine šviesa. Marie-Soleil pertvarkė vitriną „pagal svetingesnę vibraciją“, ir tai, regis, suveikė.

— O Pascal? — paklausė Louise.

Stojo tyla.

— Klauso, — atsakė Élodie.

— Tai yra?

— Klauso savaip.

Louise suspaudė nosies nugarėlę.

— Ką jis iškrėtė?

Claire perėmė telefoną.

— Nieko baisaus. Tik pasiūlė haiku pirkėjai, besimatuojančiai paltą.

— Claire.

— Ji tą paltą nusipirko.

— Ak.

— Bet dar paklausė, ar poetas parduodamas kartu.

— Nejuokinga.

— Šiek tiek juokinga.

Tada ragelį perėmė Marie-Soleil.

— Nesijaudink. Aš jį prižiūriu.

— Štai tai mane irgi neramina.

— Tavo parduotuvė laikosi. Susitelk į Paryžių.

Louise lengviau atsikvėpė.

— Galbūt čia turiu šansą.

— Žinojau.

— Negalėjai žinoti.

— Galėjau nujausti.

— Žinoma.

— Beje, Jean skambino du kartus.

Louise įsitempė.

— Ko norėjo?

— Sužinoti, kur tiksliai esi. Atsakiau: tampi vis sunkiau valdoma.

— Marie!

— Būtum norėjusi, kad meluočiau?

— Taip.

— Kitą kartą meluosiu poetiškai.

Louise padėjo ragelį beveik lengva širdimi.

Kitą dieną ji paskambino vėl. Viskas dar daugmaž klostėsi gerai. Pardavimai nebuvo ypatingi, bet parduotuvė kvėpavo. Viena pirkėja užsakė pataisymą. Kita teiravosi, ar raudonoji suknelė būna juoda. Pascal padėjo pernešti dėžes ir nepadarė viešo pareiškimo. Tai buvo pažanga.

Trečiasis skambutis viską pakeitė.

Louise išėjo iš „Maison Valombre“. Paryžiuje lijo smulkus lietus, nuo kurio akmenys atrodė protingesni. Ji pasislėpė po pastato stogeliu ir surinko parduotuvės numerį.

Atsiliepė Élodie.

— „Audinių širdis“, laba diena.

— Čia aš.

Tyla.

Per ilga.

— Élodie?

— Ponia Lang...

Jaunos moters balsas drebėjo.

— Kas atsitiko?

— Nežinau, kaip jums pasakyti.

Gatvės triukšmas tarsi nutolo.

— Parduotuvė?

— Ne. Ne parduotuvė.

— Tai kas?

Élodie sunkiai įkvėpė.

— Ponas Chauvet.

Louise pajuto, kaip susitraukė skrandis.

— Jean?

— Taip.

— Ką jis padarė?

Klausimas išsprūdo savaime. Su Jean nelaimės dažniausiai pasireikšdavo kaip koks nors jo veiksmas.

Bet šį kartą Élodie neatsakė iškart.

— Jis mirė, ponia Lang.

Louise nesuprato.

— Ką?

— Mirė. Staiga. Šį rytą.

Paryžiaus lietus tebelijo.

Louise žvelgė į praeivius, skėčius, taksi, geltonus atspindžius balose. Viskas judėjo toliau su nepadoriu abejingumu.

— Kaip?

— Kol kas tiksliai nežino. Marie-Soleil sako, gal širdis. Jis buvo savo kabinete. Kažkas jį rado. Labai apgailestauju.

Louise atsirėmė į sieną.

Jean.

Jean Chauvet su savo pasaulio savininko frazėmis, grasinimus primenančiais patarimais, bučiniais lyg parašais, pinigais, sąlygomis ir įpročiu padėti ją supančiojant.

Miręs.

Šis žodis jam niekaip netiko. Jean buvo pernelyg užsiėmęs, kad mirtų. Pernelyg įsitikinęs, kad dar turi tvarkyti reikalus. Pernelyg tikras, kad svarbūs dalykai privalo palaukti, kol jis įžengs į kambarį.

— Ponia Lang? Ar girdite?

— Taip.

Jos balsas skambėjo tarsi iš kažkur kitur.

— Ar jūs... ar grįšite?

Louise užsimerkė.

Grįžti.

„Audinių širdis“. Darbuotojos. Skolos. Pascal. Jean mirtis. „Maison Valombre“. Jos piešiniai. Louis. Lou. Viskas joje ėmė suktis.

— Nežinau.

Tada kitame laido gale ji išgirdo kitą balsą. Telefoną perėmė Marie-Soleil.

— Louise?

— Taip.

— Kvėpuok.

— Kvėpuoju.

— Ne. Tu atsakinėji. Tai ne tas pats.

Louise lėtai įkvėpė.

— Kas atsitiko?

— Jean buvo rastas negyvas savo kabinete. Kalbama apie širdies veiklos sutrikimą. Viskas nutiko labai staiga. Skambino William Lee. Norėjo su tavimi susisiekti.

— William Lee...

— Taip.

— Kodėl?

— Manau, yra kažkokių dokumentų. Gal dalykų, susijusių su parduotuve. Ne viską supratau. Jis būtinai nori pasikalbėti.

Louise pajuto kylant naują nerimą.

Net miręs Jean sugebėjo po savęs palikti dokumentų.

— O Pascal?

— Tyli.

— Pascal?

— Taip. Retas dalykas.

— Jis žino?

— Visas rajonas jau pradeda sužinoti.

Louise prisidengė burną ranka.

Ji jau nebemylėjo Jean taip, kaip mylimas vyras. Gal niekada taip ir nemylėjo. Tačiau jis buvo užėmęs milžinišką vietą jos gyvenime. Rėmė ją, skaudino, žavėjo, menkino, skatino. Tikėjo ja su sąlyga, kad ji liktų rėmuose, kuriuose jis sugebėjo ją suprasti.

O dabar jo nebebuvo.

Ji norėjo verkti.

Nieko.

Tik milžiniškas nuovargis.

— Louise, — tarė Marie-Soleil, — dabar nieko nenuspręsk.

— Aš Paryžiuje.

— Būtent.

— Dirbu pas Valombre.

— Tai šiandien dirbk. Paverksi vėliau, jei ašaros pačios ateis.

— Siaubingas patarimas.

— Ne. Praktiškas. Mirusieji nebeturi tvarkaraščio. Gyvieji turi.

Louise sukikeno palūžusiu balsu.

— Tu neįmanoma.

— Žinau. Paskambink William Lee, kai galėsi. Ne anksčiau.

— Gerai.

Ji padėjo ragelį.

Dar ilgai stovėjo nejudėdama po stogeliu, apsirengusi kaip Louis, rankinėje laikydama Louise piešinius.

Jean mirė.

O Paryžius aplink ją toliau pardavinėjo sukneles.

________________________________________

Kai ji grįžo į ateljė, Solange Arvay iškart pastebėjo jos veidą.

— Kas atsitiko?

Louise sudvejojo.

— Monrealyje kažkas mirė.

Solange neuždavė klausimų, kuriuos būtų uždavę daugelis. Ar tai artimas žmogus? Ar netikėtai? Ji tik tarė:

— Galite išeiti.

Louise pažvelgė į audinius ant stalo. Dvidešimt pirmojo išėjimo eskizą. Smeigtukus. Manekeną.

— Ne.

— Ne?

— Noriu dirbti.

Solange ilgai ją stebėjo.

— Gerai. Bet nelieskite žirklių, jei dreba rankos.

— Jos nedreba.

Tai buvo netiesa.

Baptiste švelniai priėjo.

— Galiu aš sudaigstyti.

Noé pridūrė:

— O aš galiu apsimesti, kad nesijaudinu. Tai moku puikiai.

Camille padėjo arbatos puodelį prie Louise.

— Išgerkite. Po to dirbsime.

Louise žiūrėjo į šiuos žmones, kuriuos vos pažinojo. Kelių dienų kolegas. Ateljė bendrininkus, kuriuos suvedė melas ir būtinybė. Niekas neprašė pasakoti apie jos skausmą. Niekas nemėgino guosti didingais žodžiais. Jie tiesiog davė jai vietos.

Tai ją sujaudino labiau nei užuojautos žodžiai.

Ji išgėrė arbatos.

Tada sugrįžo prie manekeno.

Pavėluoto sprendimo suknelė laukė.

Louise pirštais perbraukė audinį, tarsi liestų gyvo žmogaus kaktą.

— Čia reikia pataisyti, — pasakė ji. — Linija turi laikyti, bet neturi varžyti.

Už jos stovėjęs Armand Vidal sušnabždėjo:

— Būtent.

Ji dirbo iki vakaro.

Jean Chauvet mirė ryte.

O Paryžiaus ateljė suknelė, kurią jis, galbūt, būtų palaikęs neparduodama, pamažu įgavo formą.

V SKYRIAUS PABAIGA

Toliau »