Kartą susapnavau, kad esu žmogiškas kelių menininkų vaizduotės lydinys — paribių būtybių, tokių kaip „Nowhere Man“, „Dreamer...“, „Tommy“ ir net Félix Leclerc „Bozo“. Po šio vaizduotės šėlsmo ėmiausi rašyti ilgą poemą, skirtą Marilyn Monroe. Mano mintyse ir sumanymuose šis „spirituphile“ kūrinys turėjo baigtis tik tuomet, kai pasibaigs mano gyvenimas. Taigi gimęs svajotoju, vos tik panorėjęs vėl tampu karaliumi tos pilies, kuri yra mano vaizduotė.
PROZOS AŠAROS
Dieve! Kas tos prozos ašaros... ...žvilgančios ant mano veido? Mano gyvenimas, susiliejantis su mėnulio atspindžiais, su meilės paslaptimi, prabėgomis? Gal tai žinutėje paslėpta paslaptis, tarsi šviesos ašaros po runomis? Jos širdies žodžiai būtų mano turtas!
Rašalo ašaros, viena kitą laistančios, Tinstančios ir sprogstančios, išstumiančios mano spragas, Jūs kviečiate kitą, primenate vieną. Medžioklės šūksnis — nuo šešėlio ligi atvaizdo, Apsivilkęs mane gąsdinančia mirtimi, kurios pranašystes drįstu... Drįstu atvirai mylėti jos ženklus. Bet, Dieve!... Ar mirtis — tai tribūna?
Ar turiu su ja kalbėtis, kol dar nesu pražuvęs? Atiduoti save lyg žariją jos saldžiai fantazijai. Dalgio ašmenims, žarstant grasinimus per pokalbį, Į klausimą: „Dulke, kas jūs esate?“ Atsakyčiau: „Vienišas, užsisklendęs princas, Ištremiantis save iš kūno, dingusio iš akių. Persona non grata savo paties gyvenime, ir nieko daugiau!“
Ir jos skvarbaus, bailaus, bet žudančio žvilgsnio akivaizdoje... Ar pridurčiau lyg užmirštą pasaką: „Gal čia amžius?... Pamenu, buvau ištikimas karalienei be atlygio. Taip, aš — princas be pirmosios nakties teisės, Ieškojau karalienės be karaliaus tame man priklausiusiame krašte, Toje žiaurioje lygumoje — mano persekiojamoje vienatvėje. Dabar slystančioje į pabaigą, į nebe tokią sunkią atskirtį!“
Pakėlusi apsiaustą tarsi pavydus piktasis angelas, Ji užbaigtų: „Tai ko gi laukiate?... Eikite pas kitus 99 pamišėlius ir pamišėles! Kadangi tiek bepročių garbino šį korsažą, Aš tapsiu amžinu prieglobsčiu jūsų pagarbai! Jūs, 99 bepročiai, išsibarstę po visur. Jūs, pamaldieji, sapnuosite moterį su 99 veidais!“
Aš jai atkirsčiau: „Anksčiau!... Vadinasi!... Taip, žmogėdra! Buvau narsuolis, ieškojęs viduje, išorėje. Tik ne ten, kur stovėjau priešais, tiesus. Gyvenau vienas su tuo, ką laikiau mirtimi! Jų buvo 99! Nuo tada mūsų šimtas! Šimtas, besivienijančių ir susijungiančių, kad susituoktų su miražu... Su imperatore, šįvakar atsidavusia likimui.“
Šešėlių šešėlis sukniubs nuo mano žodžių, Užmigs suglebęs, drebantis, išpiltas prakaito! Mirkčiodamas primerkta akimi, taikydamasis į mano veidą, Lyg šypsena, pasaldinanti rūstų jo miegą, Lyg naivi, kvaila stebuklų lopšinė, Matydamas mane kaip siaubingą žvėrį, slepiantį savo bjaurumą, Palaikys užduotį beprasme prieš tokį neįmanomą iššūkį.
AUKSO RAIDĖS
Didinga! Šviesulys nešioja paauksuotą vardą, Dieną spindintį žydrame danguje, Nustelbiantį rašytojo vardą... King Arthur. Mėnulis ir jos šlovė nušviečia mano nesibaigiančią naktį Labiau už meno ar sporto magiją. Labiau už visas deives ir didvyrius. Net Garbo, Madonną, Lennoną ar DiMaggio!
Gėda man! Jos vardas nublukina manąjį. Skamba tarsi geležis, bet jo spalva — alavo; Per krikštą jis buvo man išspjautas į delną. Vėliau įspaudžiau jį savo delne, Užkerėdamas save vietoj išmaldos. Taip! Išniekinau likimo kapą, Mėnulio akmenį sutepdamas „Côme“ krauju.
Kuo vardu tie 99 gudrūs garbintojai, Glostę Eldoradą, kuriuo buvo jos kūnas? Jie irgi laukia malonaus balzamo, Kuris mūsų sumanymui suteiks pastogę, Paauksuos mūsų vardą greta jos, Pašlovins mūsų argonautišką pabaigą Po paskutinės nuodėmės!...
BIOPSIJOS BLIUZAS
Jau seniai karalienė išskrido, Poilsio smūgiu palikusi Pakaruoklius gerbėjus ir išsigandusius priešus. Kiekvienas pavaldinys, laikydamas kitą nereikalingu, Ėmė stengtis išsiskirti. Knygomis, rožėmis ir indais, Bet geismo jos karūnai nė vienas neprisipažino.
Ir štai istorija, laikui bėgant, atrenka Princus sutuoktinius iš laimingųjų jos meilužių. Tačiau ji užmiršta arba nutyli, Tuos 99 bepročius, taip pat mane, užsisklendusį. Mus, iš meilės prisirišusius prie žvaigždės. Mus, iš visų pusių, kukliais būdais... Blizginančius gyvenimus ir bambas, kad šie žėrėtų.
Po velnių! „Fuck and shit!“ visiems kitiems! Tegu jie voliojasi ištvirkime ar nekaltybėje! Ir ištvirkimą, ir nekaltybę patiriu vienas savo valdose. Nes esu pakvaišęs savo misijos apaštalas. Savo apokalipsės pranašas ir savo galo liudytojas. Negaliu rinktis tarp jos meilės ir savo vyno. Juk ir taurė, ir kielikas yra mūsų!
Bet kaip susieti save su amžinybe? Užpildyti tuštumą neišduodant begalybės? Tik ne per vietinių dievų ratelį!... Nekenčiu jų grasinimų ir abejoju garantijomis! Visuotinis išlikimo formų katilas? Man tai rūpi! Po mirties — demokratija! Mano atrama?... Tik jos gyvenimas.
Įrodymas... net mano pašėlusi pasąmonė Nusispjauna į reinkarnaciją. O mano išsilaisvinusi sąmonė — Į šlovinamą prisikėlimą! Jokio pasirinkimo žengti iki šventybės. Jokio pasirinkimo, sparnuotai mirčiai artėjant, Kovoti, stoti su ja akis į akį.
Taip! Prisipažįstu! Aš, užkerėtasis, Tikiu šia amžina, lemtinga meile. Tegu tyčiojasi ir garsiai kvatoja! Tegu laiko mane bepročiu, Jei sakau: „Beprotybė atskleidžia mano protą.“ Kovosiu už šią iškilią svajonę, Net jei teks nukraujuoti vaizduotei?
Aš prisikviesiu laimę Per kitus... Per šias mane siejančias iliuzines priemones, Kurios sūpuoja mane jos gyvenimu. Išvarydamas iš širdies demonus... ...perkeisiu iliuziją Ir išgersiu savo sielą... ligi dugno.
NUOTRAUKA.
Suvilioti tai, kas neleistina... Tas nuotraukas, kurios leidžiasi žiūrimos. Kurios pasakoja jos gyvenimą — tikrovišką. Ir galvoti apie jos galą be „Sudie!“ Taip! Viskuo rizikuoti dėl neįmanomo. Viską išbandyti dėl menkutės vilties. Net mylėti ją, negalint to jai įrodyti.
O aš tebesu čia, laike, Keliaudamas juo lyg metro. Ir šiame metų traukinyje Žvelgiu į vieną iš jos nuotraukų. Seilėjuosi ir prakaituoju judesyje... ...nuo skaidraus savo geismo žvilgsnio. „Pasakykite... ar laike aš nereikalingas?“
Kai mano akys atrodo tik priedas Ir šoka ant degančio popieriaus, Man pasirodo mirtis vakarine suknele, Prisiliečianti prie amžinybės — veidrodžio. Tuomet jame įsivaizduoju save, atsispindintį, Prisidengusį smėlio kauke Ir plepančiomis ledo svajonėmis.
Tai kaip senuosiuose „Chaplin“ filmuose. Kai jie atgyja, tie seni filmai, Nesijuokiame iš praeities Kartu su aktoriumi, klounu, mimu... Norime pamiršti, kad gyvename, ir pasilinksminti! Lyg menki šešėliai projektuojami Ant tyro amžinybės ekrano!
GYVENIMO SKRYDIS.
Taikykitės!... Lieku prikaustytas prie laiko — šio taikinio. Bull's eye! Pasieksiu begalybę! Ar būsime ten drauge, ar susituokę? Kasdien tie patys troškimai. Kankinu save tais pačiais išsvajotais džiaugsmais. Kaip vanduo, kuris traukia, gali užgesinti Šildančią ugnį...! Aš jos trokštu!
Bet čia mano vyzdžiai, jau netekę malonumo, Aptemsta nuo mano šilumos nebeturinčių rankų. Nei grožio, nei jausmingumo. Jokio kūno po širdimi priglausti... Nei balso, nei žodžių; nieko išgirsti ar pakartoti. Nė vienas mano atodūsis nesusilies su jos dūsavimu, Net paskutinis mano valandos iškvėpimas.
Žengiu į priekį nesvarstydamas, negalvodamas, Kad visada ją sapnuosiu, Be sukrėtimo, be gėdos, nesusvyruodamas. Ir visa tai, nepaisant tos keistos kaltės — Atskleisti paslaptį, kurią privalau išduoti. Ar ji pamirš paslaptį, kuri iš to išaugs? Atleiskite! Nesu mažas, esu žemas!
O jūs, mano įkalintos mintys! Jūs, atrodančios lyg tūkstantmečiai, Mano sieloje virpančios ir plevenančios, Jūs, tekančios lyg srauni upė, Nuo jūsų bangų apsvaigstu. Keliaukite, svajonės! Raginu jus su kartėliu.
Palikite mane švelniai, be nesusipratimų, Mano noro greičiu — šiuo vėjeliu. Šalin! Eikite pirmyn, atgal, Arba visos kartu, savo valia. Mano širdis jus suderina, Apipila auksu, tikėdama tuo, kuo tiki.
Skriskite per jūras, Per kalnus, slėnius ir padanges. Lyg malda sujaudinkite našlaitę. Būkite tarsi jaudinanti mantra, šūkis, Pasigailėkite, palieskite tą, kurios siekiu. Tą, kurios troškimą įsivaizduoja mano esybė. Pasakykite jai: „Aš jus myliu, Marilyn!“
SVAJONIŲ SKRYDIS.
Pagaliau jūs čia, gražioji karaliene! Jau seniai keliaujame, Žvalgydamosi nuo zenito ligi horizontų, Skaidrios, švelnių atspalvių. Lengvas vibrato, virstantis paprastu priedainiu, Jūsų siela tarsi alsavimas be kvapo Iš mūsų choro išveda „amen“.
Mūsų tikslas — išsakyti maldą Už mūsų svajingą šeimininką, trokštantį išgijimo. Esame bergždžia malda, atvedanti jus, Paskutinė jo galimybė. Mūsų misija — Išgelbėti jį nuo kančios, kurioje jis blaškosi, Mes visos, jo mintys, iš pareigos tikimės, Kad garbingai jis ras išsivadavimą iš skausmo.
Kad pasiektume jus jūsų uoste, Tapome lietaus lašais. Paskui, susimaišiusios su tuo tyru gyvybės šaltiniu, Vieną Edeno rytą, kai gėrėte vandenį, Įtekėjome į jus, prasiskverbėme vidun. Tas švelnumas, kurio jūsų siela niekada nejuto, Yra nepažįstamojo, mūsų draugo, meilė.
Jo balsas ir žodžiai, perkošti mirties, Šūksniais ir prašymais virpės, Išsilaisvindami mistiniame anapusybės aide. Ir niekada laikui tekant toje vietoje, uždraustoje Viskam, kas yra akmuo ir kūnas, Toks balsas nebus prasiveržęs į priekį, Vildamasis išlikti.
Labai abejojame, ar įtikinsime jus Klausytis šios juokingos širdies, Verkti dėl jos aštrių skundų, Gerti iš jos beprotiškų, neramių troškimų Ar pasimėgauti aksominiais jos džiaugsmais. Vis dėlto štai mūsų žinia, lyg Biblija... Keli žodžiai, kuriuos reikia atskleisti...
SVETIMŠALIO ŽODŽIAI.
...Tikėdamasis, kad mano žodžiai, Net išversti be proto, Sutrikdys ir išgąsdins oficialiąsias dvasias. Tegu jie būna Dievo spindesys, Jo gerumo ar aureolės švytėjimas. Tegu jie žėri kaip velnias Arba kaip jo ugnies kančia.
Mūsų meilė, nenuspėjama aistra, Apgaus juos net pačiame jų sąmoksle. Juos abu, kurie tyliai susitarę, lyg šnipai, Pasidalijo darną tarpusavyje. Ar dėl tokio banalaus dalyko kaip darbas? Ne! Kad pasidalytų šį derlių — Neapsakomą emocijos galią.
Būsime tarsi galaktikų santuoka, Mano keistos svajonės taps jų susižavėjimu, Jūsų bangos pagimdys juoką ir pakylėjimą. Tuomet jie pagaliau supras, Kad esame savi mesijai. Nes jūs esate mano alfa, jų rojus. Aš esu mūsų omega, jūsų nuosavybė.