Kartą begalinėje sapnų šalyje, po visomis kitomis karalystėmis, slėpėsi viena karalystė. Ji niekuo nesiskyrė nuo kitų, išskyrus tai, kad joje gyveno vien žiurkės.

Ši karalystė buvo panaši į mūsų pasaulį. Ten buvo žiurkių tėvų ir žiurkių vaikų, žiurkių kaimų ir miestų, sienų tarp kraštų. Žiurkės gimdavo ir mirdavo. Buvo garsių žiurkių ir mažiau žinomų. Buvo klastingų žiurkių, pasitaikydavo net sąžiningų. Vienos žiurkės dirbo, o kitos dėl vienokių ar kitokių priežasčių to daryti negalėjo.

Šį žiurkių pasaulį labiausiai apibūdino jo šūkis: „Išsiskirk, kaip tik išmanai, bet būtinai išsiskirk!“

Tarp jų gyveno senas, tingus ir suktas žiurkinas, visą gyvenimą ieškojęs būdo išsiskirti. Tačiau niekada nesurado, kaip savaip įgyvendinti tą šūkį.

Gyvenimui einant į pabaigą, kai laiko buvo likę visai nedaug, jam pagaliau kilo mintis: „Jei laikas toks brangus, kodėl jo nepasivijus ir nepagavus?“

Jis sugalvojo gudrybę — dėžutę minutėms saugoti. Dėžutė atrodė primityvi, buvo nulipdyta iš iškeptos tešlos. Tyčia žiurkinas ją net truputį apsvilino.

Visose viešose vietose jis iškabino plakatus, skelbiančius apie išradimą. Tai, žinoma, patraukė visų prezidentų ir kitų įtakingų žiurkių dėmesį.

Jie pakvietė išradėją pademonstruoti savo kūrinį.

Senasis žiurkinas pasigražino, pabarstydamas viršugalvio kailį trupučiu baltų miltų. Tyčia vėlavo, o prieš atvykdamas šiek tiek pabėgėjo, kad uždustų. Pasirodęs garbingiems svečiams, atsiprašė.

— „Garbingosios žiurkės, prašau atleisti. Man teko pasivyti iš dėžutės, kurią matote, išgaravusį laiką.“

Nedelsdamas jis ėjo prie reikalo. Kalbėjo greitai, nes numatė, kad taip apsuks susirinkusiesiems galvas. Įtikinamai pasakodamas, privertė juos patikėti, kad sugautu laiku galės pasinaudoti visi.

— „Net jūsų mirtį būtų galima atitolinti!“ — garsiai šaukė jis. „Tereikia atsiimti laiką, kurį būsite įdėję į šią mažą apdegusios tešlos dėžutę. Deja, ji trapi, ir laikas iš jos gali ištrūkti. Jei dėžutė būtų auksinė, jūsų ateitis būtų užtikrinta.“

— Mes duosime jums tiek aukso, kiek panorėsite. Jei tik pageidausite, galėsime pastatyti net milžinišką dėžę, visą auksinį pastatą laikui laikyti!...

— Tačiau parodykite, kaip tai veikia, — paprašė viena aukštas pareigas einanti žiurkė.

Senasis žiurkinas paprašė jų atsisukti į sieną už nugaros. Taip niekas nepamatė, kaip jis nusibraukė miltus nuo galvos, prieš tai sviedęs trapią dėžutę, kuri sudužo į tūkstantį šukių.

Santūriausias, bet pastabiausias iš didžiūnų tarp ant grindų pabirusių šukių pastebėjo mažytę rausvą pagalvėlę.

— „Kur dingo laikas?“ — atsigręžęs pasiteiravo vienas kilmingas žiurkinas. Paskui pridūrė: „Nesakykite, pats matau — jūs atjaunėjote!“

— „Tikrai, aš tai jaučiu! Dalis mano sutaupyto laiko man sugrįžo, o kita dalis pabėgo. Dėl nuostolio kalta prasta ir trapi dėžutė“, — melavo senasis žiurkinas.

— „O kam ta mažytė pagalvėlė?“ — paklausė kelios įžvalgesnės žiurkės.

— „Laikas, neturėdamas ką veikti, nuobodžiauja ir užmiega. Kad jį prisiviliotum, tereikia padėti dėžutėje patogią pagalvę. Taigi kuo ilgiau laikas miega, tuo žvalesnis ir pailsėjęs jis būna tada, kai jo prireikia. O įdėti laiką į dėžutę labai paprasta. Reikia tik viską daryti greičiau. Nepanaudotas laikas pats atsigula miegoti.“

Visos žiurkės negailėjo išradėjui pagyrų.

Netrukus visa karalystė kibo į darbą: kilmingieji, darbininkai ir bedarbiai. Pagal senojo žiurkino brėžinius jie pastatė milžinišką, kalno aukštumo auksinę dėžę. Žiurkinas net įtikino karalystės valdovus įrengti joje didelį būstą jam pačiam. Argumentas buvo paprastas: jis prižiūrės laiką, neleis jam pabėgti ir skaičiuos dėžės sugautas minutes.

Statydama karalystė niekur neskubėjo. Juk laiko nebuvo galima išsaugoti niekur kitur, tik senojo žiurkino išrastoje dėžėje, tad skubėti nebuvo prasmės.

Laiko gaudyklės atidarymo dieną senasis žiurkinas patogiai įsitaisė naujuosiuose, vien auksu tviskančiuose kambariuose. Jis tik drybsojo, valgė ir snaudė. Šioje auksinėje tvirtovėje jautėsi taip gerai, kad daugiau niekuo, išskyrus save, nesidomėjo ir gardžiavosi prisiminimais, kaip apmulkino visus aplinkui.

Visur kitur karalystėje skubėti buvo privaloma. Viskas turėjo vykti vis sparčiau, vis greičiau ir greičiau, kad būtų sugauta kuo daugiau laiko.

Karalystėje atsirado nauja liga: dėl pašėlusio skubėjimo nebeliko laisvo laiko. Žiurkės nebeilsėjosi, nebemiegojo. Jos norėjo taupyti laiką. Viskas turėjo vykti dar greičiau, dar skubiau. Darbas, sprendimai, žaidimai — viskas buvo pavaldyta greičiui. Viskas lėkė taip pašėlusiai, kad nė viena žiurkė nebeskyrė laiko gyventi. Jos nebemokėjo atskirti laimės nuo nelaimės; net neturėjo laiko suvokti skirtumo.

Visos karalystės žiurkės tapo tokios įsitempusios ir nervingos, kad ėmė žudyti tas, kurios nesugebėdavo pakankamai greitai judėti. „Taip likusioms žiurkėms tik daugiau laiko liks!“ — ramino jos save. O paskui ir likusios pradėjo tą patį daryti viena kitai.

Paskutinis, ambicingas žiurkinas, be paliovos stengęsis judėti dar greičiau, mirė nuo išsekimo.

Vieną dieną senajam žiurkinui pritrūko atsargų, ir jis nusprendė išeiti iš savo jaukaus urvo. Visur išvydo tik mirtį ir nusiaubimą ir suprato savo vaidmenį šioje katastrofoje.

Jis būtų norėjęs atsiprašyti. Dabar jis turėjo visą pasaulio laiką.

Tačiau jau nebegalėjo: kitų žiurkių laikas buvo pasibaigęs.