II SKYRIUS
Tamsa absoliuti; į ją įsiskverbia foninė muzika. Niekuo neišsiskiriantis džiazas. Minutės slenka lydimos trisdešimtantrinių natų, kurios viena po kitos prapuola ant pernelyg jautrių jo ausų būgnelių.
Gaiviame vakaro ore nusvyra gilus atodūsis, jau griaunantis ramų šios savistabos atmosferos pamatą. Seniai laukta, gyvybiškai būtina, gerokai pavėlavusi savianalizė. Tačiau štai džiazas „susibliuzina“ ir užmiršta ilsėtis banalybėje.
— Prakeikta karma!… Likime, tu mane smaugi! Man skauda sielą. Mano širdis – apgaulė, o ašaros išgaruoja mano prakeiktame hara.
Tačiau verksmą sulaiko ir užgniaužia neįsivaizduojamas jo naivumas, apgaulingo statymo užuomazga. Galimas laimėjimas – nepasiekiamas ryšys.
— Mano gyvuliška jėga blėsta išsekusių sapnų pašaipos potvyniuose. Net ir laukinė mano kūryba nėra bedugnis šulinys. Šūdas! Kodėl esu nepagydomai mirtingas? Ar tai vienintelis tariamas mano klaidų pateisinimas?… Negailestingas griebimasis savižudybės nieko nepakeistų!
Tiek metų laukiant galimo susitikimo stebuklo, bent jau banalaus apsikeitimo žodžiais, neaprėpiamos valandos, amžiams ištirpusios tame chimeriškame erdvėlaikyje. — Prisiminimas. — Jų palikti neblėstantys apgailestavimai, įsirėžę į mano raukšles, mane paralyžiuoja. Privalau galutinai ištrinti iš atminties tas raudonojo mėnulio, aklų ir vaikiškų aistrų akimirkas!… Amžiams tave užmiršti, mano gyvenimo meile, kad pagaliau galėčiau vertinti savąjį gyvenimą. Nes man įgriso rengti laikui savąjį autodafė. Mano laikui!
Įrašas senas. Plokštelėje įsispaudę laiko pėdsakai… Laiko pėdsakai… Pėdsakai… Kad ir kiek nudilusi, melodija greitėja. Saksofonininkas improvizuoja žemais garsais. Prisiminimų juodumą teks perrėžti instinktu.
Damienas save vadino „sapnopatu“. Šį žodį išrado pats. Sukūrė jį savo gyvenimo negaliai nusakyti: beveik liguistam nesugebėjimui priimti tikrovės, jos tuojau nepavertus sapnu. Gimęs sapnuodamas, nuo seno nešamas hiperinfliacijos apimtos vaizduotės, tikrovę jis laikė tik dingstimi kūrybai.
(Gimė sapnuodamas; vystydamasis patyrė savo ir taip beribės vaizduotės „hiperinfliaciją“; tikrovę laikė dingstimi sapnuoti – visa tai paskatino jį sukurti šį naujadarą.
Tačiau jis nežinojo, kad meilė ar noras dulkintis, dramatiškai uždegę sapnų beprotį, dešimteriopai sustiprina būdo simptomus. O kai jo prašymai atmetami, viskas tampa miglota, painu ir nesuprantama. Sapnopatija paūmėja. Tada psichikoje susidaro ydingas trikampis: ištikimybė nebuvimui, jam paskirtas asketizmas ir neišvengiamas kritimas į anachroniško gyvenimo apsėdimą.)
— Kur slepiasi tie, kuriuos kankina į manąjį panašus meilės skausmas? Tamsoje, kaip aš? Ar velkasi per purvyną, kad nugrimztų jame lyg pelkėje? — Ar visa visuomenė nedėvi besijuokiančio Žano kaukių?… O atėjus vakarui, susigūžusi vienatvėje gydyti žaizdų, streso įjautrinta, ar ji nedreba dejuodama: „Ai! Mano meile, man skauda!“
Improvizacija neturi ribų. Prie džiazo muzikanto natų sapnopatas lipdo ne pagal ritmą tariamus žodžius.
„Kur tu? Ką veiki?… Ar kartais apie mane pagalvoji?… Tu, kurią myliu, … tu, kurios nebuvimą nuolankiai dievinu vien todėl, kad jis pasirodo esąs tavo egzistavimo manajame gyvenime atvaizdas! — Ar negirdi, kaip sapne tau šnabždu savo troškimus?
(Alio!… Čia mėlynasis drakonas. Šaukiu savo meilės sielvartą… Alio!…
Na, atsakyk!… Nieko!… Šūdas!… Kodas pasikeitė kartu su įkyriomis bangomis.
Alio!… Alio!… Čia tamsybių sfinksas. Šaukiu savo meilės sielvartą… Alio!…
Pasakyk ką nors!… Štai!… Girdžiu, … taip! Girdžiu, bet vėl viskas susilieja, beveik nebeįmanoma suvokti; nieko! Negirdėti!
Negirdėti? Vėl tu, žiaurioji tyla, grįžtanti pas mane lyg bumerangas. Pavargau tavęs klausytis, nevilties kalba. Ko lauki, kodėl nepabėgi?
Alio!… Čia bliuzas tamsoje. Mus skiria tuštuma… ilgiuosi tavo balso. Kur esi, pakvaišusi nepažįstamoji?… Čia tas, kuris daugiau nebegali!)“
Vedamas liguisto svajotojo nutrūktgalviškumo, jis skiria sau pernelyg mažai laiko viskam iš naujo peržvelgti, viską perkramtyti. Vos vieną dieną! Ateinančios dvidešimt keturios valandos, iškilusios priešais lyg nematoma kliūtis, bus vienintelės to išpjovimo liudininkės. Teikdamas pirmenybę šios išskirtinės meilės pašalinimo sėkmei, net in extremis, vis dėlto neatsikrato abejonės dėl nesėkmės. Jo akimis, galima nesėkmė kiltų ne iš savistabos, o veikiau iš apvaizdos siunčiamos ateities.
— Sunaikinsiu mūsų bendrus prisiminimus iki paskutinės molekulės. Nužudysiu bet kokią meilę, kuri bandytų manyje atgimti. Sudraskysiu ją kaip įsiutęs pirmykštis žmogus. Argi ne mano gyvybė pastatyta ant kortos?… Taikykitės! — Ugnis!
Iš senos stereosistemos išnyra paskutiniai virpantys garsai. Plokštelė nebesisuka. — Tyla vėl užima savo vietą ir glosto tamsą. Tik sapnopato, šio damieniško kankinio, kvėpavimas mėgina iš jų išplėšti teisę prabilti.
Prie akių kraštų susitelkusios ašaros, pasirengusios prasiveržti, vienu šūksniu paskelbia išbandymo vardą.
— Nielle!
Spragt! Užsidega lempa.
Nervingais pirštų galiukais suveltais plaukais, delnais prisispaudęs prie karštos kaktos, nuleidęs galvą tarp kelių, jis vilki mėlyną frotinį chalatą. Ant nugaros baltai išsiuvinėtas vardas suteikia jam pralaimėjusio boksininko išvaizdą. Iš sarkazmo mielai būtų pridėjęs ir žodį „siaubas“, bet Damienas gana žemas, todėl vengia muštynių. Vis dėlto dabar susitelkęs paskutiniam raundui.
Arena – senas namas su langinėmis. Šviesa melsva. Atmosfera mėlyna. Svetainė balta. Ankštas kambarys žemomis lubomis, panašus į narvą su užuolaidomis. Tik pageltęs plakatas varžosi su pro langą įsismelkiančių miesto šviesų žaismu: Marilyn Monroe filme „Troublez-moi ce soir“. Nepakeičiamas daiktas jo kelionei atgal.
Damienas guli ant kušetės, panašios į tas, kurias turi psichiatrai. Šeimos palikimas. Atsitiktinumas! Mat jo tėvai – žemės žmonės. Tėvas labiau darbininkas nei tėvas; motina – daugiau negu namų šeimininkė. Vis dėlto baldas aptrauktas itin kokybišku audiniu. — Tačiau meilei tai nė motais! Auka klausinėja savęs!
„Kokiais burtais įsimylėjau net tavo nebuvimą? Dangus per visą mano varganą gyvenimą suteikė laimę tave iš tiesų matyti daugiausia valandą: trumpas akimirkas, taupiai išdėliotas per kelis mėnesius. Ar išdrįsčiau pridurti: begalinius? Kaip sugebėjai pavogti mano sielą?… Kur?… Kada?… Klausimas su spąstais. Kodėl? Klausimas, kurio padariniai pranoksta mano gebėjimą į jį atsakyti.
Šiandien… arba rytoj turėsiu pasirinkti: toliau merdėti ir numirti sapne ar atgimti ir gyventi. Nebegaliu būti tos svaiginančios, mano gyvenimą tvarkančios tikrovės malonėje. Lyg iš abiejų galų deganti žvakė, besikreipianti į du paklusnius šešėlius, mano gyvenimas sudega pernelyg greitai ir be jokios nuovokos.
Jaučiu jau nerimą keliantį kartėlį, kurį sukelia sunkus pasirinkimas tarp išgyvento gyvenimo originalo ir sapno faksimilės. Ar jau tapau dvejopas… tą akimirką, kai pasirodei mano gyvenime, Nielle?
Prisimenu, kad tuo metu blaivumo akimirkomis tapatinausi su nuoga beždžione, smunkančios visuomenės nariu. O apsvaigęs nuo narkotikų laikiau save dievu, per klaidą tapusiu kailį keičiančių beždžionių visuomenės nariu tame garsiajame McLuhano pasauliniame kaime. Pamažu roviausi su šaknimis iš šio rutulio, kuriame pinigų karštinė, ad vitam aeternam įtvirtinanti atsidavusį manicheizmą, netrukdė trečiajam pasauliui mirti iš bado. Užmiršę, kas yra gėris, traukdamiesi nuo blogio, kiti išpūstomis statistikomis besipuikuojantys planetos kraštai atkakliai lygino savo akidangčius.
Vis dėlto jaučiausi privilegijuotas būdamas vargšas, beveik be skatiko. Vargingas, bet ne visiškas beturčius. Apvaizdos atsitiktinumas net leido man nuomotis du butus. Pirmasis, kuriame nebeatskyriau nei laimės, nei liūdesio, – šeimos lizdas. Ten gyvenau su Mylène, savo žmona angele, kuri nenuilstamai mane pakentė tokia kantrybe, kurios paslaptį žino tik ji. Ten pat gyvenau ir su Lysianne, mūsų švelniąja dukra. Jos buvimas liko vieninteliu saitu, vis dar rišančiu mane su tiesa.
O antrasis būstas mums visiems trims tarnavo kaip dirbtuvė. Ten nebuvome labai nelaimingi. Mylène analizavo sapnus ir šifravo automatinio rašymo tekstus. Lysianne darė viską, ką norėjo, be jokių apribojimų. O aš ten mąsčiau.“
Damienas tarsi pozuoja. Nejudėdamas atsiduria už šviesmečių… toje pačioje vietoje. Ramybė ir taika karaliauja šeimos dirbtuvėje lyg karalius ir karalienė.
Lysianne, žavinga maža mergaitė rudomis akimis ir kaštoniniais, į rausvumą linkusiais plaukais, meiliai artinosi prie manęs, savo tėvo, meditavusio šventų švenčiausioje savo valdoje.
— Tėti, ar gali paskolinti savo flomasterius? Noriu tau nupiešti piešinį.
— Žinoma, gali jais naudotis, tik nepamiršk kaskart vėl užmauti dangtelį… Beje! Ką nori man nupiešti?
— A! Tai staigmena.
— Tikrai bus labai gražu; žinau, kad esi talentinga.
Vienodai nudžiuginta galimybės naudoti gražias spalvas ir mano pagyrimų, ji nuskubėjo į jai žaisti skirtą kambarį.
Kol mano angelas vartė dvi ar tris Carlo Jungo knygas, stengdamasi savo sapnų analizę nukreipti moksliškesne linkme, aš toliau svarsčiau.
Įkvėptas alchemijos skaitinių, tarsi nepavojingas burtininko mokinys kūriau filosofalines maksimas, dviprasmiškas, nerangiai surašytas formules. Net linksminausi jas vartodamas per vakarienes su draugais, taip subtiliai įterpdamas į pokalbius, kad niekas į mano sentencijas nė nereaguodavo. Tada girdavausi, kartodamas savo mėgstamą mintį: „Įsivaizduoti, kad numatytum, ir numatyti, kad įgyvendintum“, taip pranešdamas klausytojams, kad manęs laukia šlovė. Tačiau ir tai nesulaukdavo nė menkiausio komentaro. Man buvo vis tiek. Slaptosios mano pranašiškų minčių funkcijos pirmiausia turėjo nustatyti vietą, iš kurios jas rašiau: Cogito ergo sum. Taip nereikėjo savęs žnybtelėti ir tikrinti, ar tebeegzistuoju.
Plėtodamas savo trumpus posakius, akylai stebimas Hermio Trismegisto šmėklos, paversdavau tas galimas patarles komiksais, kad jos taptų suprantamesnės.
— Žiūrėk, tėti, baigiau savo piešinį.
— Kur aš…?… Ak! Lysianne, išgąsdinai mane… jau baigei?… O! Kaip gražu, kokias gražias spalvas pasirinkai. Man labai patinka tavo staigmena. Ar parodei mamai?
— Ne, nenoriu jai trukdyti, ji užsiėmusi skaitymu.
Sąmokslininkiškai nusišypsojęs pakviečiau Lysianne tyliai sekti paskui mane pas Mylène, pasinėrusią į varginantį darbą. Katiniškai prisėlinau prie žmonos, pirštais perbraukiau skaitančiosios plaukus ir pabučiavau ją, patenkintas, kad išblaškiau. Nepakėlusi akių nuo savo mąstymo mokytojo Carlo Jungo raštų, ji atsakė švelniai mane apkabindama.
— Klausyk, mano zuikuti! Noriu tau parodyti gražų darbą, kurį Lysianne padarė man.
Pasukusi žvilgsnį į margaspalvę staigmeną, ji nuoširdžiai nusijuokė. Tada glamonėjo mūsų vaiką, kartu komentuodama.
— Tėčio komikso veikėjo karikatūra. Lysianne, padovanojai jam gražią dovaną, mano katinėli. — Šaunuolė, mažute!
Sapnopatas su nostalgija stebi tolstantį šį švelnų vaizdą. Laiminga akimirka tarp daugelio kitų, įskiepijanti mažų džiaugsmų į vargą, kurį vos palengvina socialinė parama. Tačiau tyrimų ašis, aplink kurią jis viską dėlios, jau nustatyta. Vieta. Dirbtuvė.
— Šiam prieglobsčiui jaučiau ypatingą palankumą. Beje, beveik visą laiką ten leisdavau kurdamas sumanymus, galinčius patenkinti mano kūrybiškumą. Reikėjo kuo nors užsiimti, nes buvau nutraukęs ryšius su darbo pasauliu. Tapau tingus ir netekau motyvacijos, nors mano atsakomybė buvo akivaizdi. Gal mane supykino produktyvumas?… — Su universiteto draugais buvau pasinėręs į jaudinančią animacinio kino avantiūrą. Viskas prasidėjo gerai, baigėsi blogai… O tarp pradžios ir pabaigos išmokau vartoti narkotikus. Bet ką dar veikdavau tame nebe mano bute, kuris kadaise buvo mano dirbtuvė?… Ką gi?…
Kartais ten miegodavau; dažnai slapčia pabėgdavau ten garbinti įsivaizduojamo haremo, jaudinančio labiau negu enciklopedija be iliustracijų… O kas dar?
Štai išnyra!… Taip! Prisiminimai pradeda šildyti atmintį lyg požeminiai kylančios lavos judesiai.
Nielle!… Nielle, graži ir įdomi, bet ne daugiau. Ji ką tik įsikraustė į trečią aukštą, tiesiai virš studijos. Tarp dėžių, kurios tuštėjo per lėtai, išeidavo įkvėpti oro, pastebėti galimų trūkumų, pasidomėti nauja kaimynyste. O aš pasinaudodavau vienatvės akimirka, leisdamas žvilgsniui klajoti mirksnių ritmu po jau ištirtus vidinio kiemo, neturinčio jokių paslapčių, kampelius. Abu, kiekvienas pasirėmęs savo balkono turėklu, stebėjome viską ir nieko. Ji – iš smalsumo, atrasdama. Aš – iš įpročio.
Pirmasis bendravimas, pirmoji mūsų kalba – vienas ant kito užkritę šešėliai. Tik tiek laiko, kad abu būtų palaiminti pilnaties. Jos pašėlęs, neapčiuopiamas siluetas, pajutęs manojo žvilgsnį, pasitraukė sutrikęs. Kas žino, gal tyloje mūsų tamsiosios pusės ką tik slapta pasimylėjo?
Akimirkos sustojimas. Mineralinis vanduo paverčia jį sulaikančią stiklinę prizme. Troškulį malšinanti poza. Trumpa.
„Vedęs ir fiziškai ištikimas, nors iš manęs sunkėsi dirbtinių rojų nepastovumas, dėl jos buvimo įžvelgiau galimybę įgyvendinti apdulkėjusias fantazijas, o mano libido skubiai ir džiaugsmingai jas restauravo. Vis dėlto narkotikų suluošintas mano gebėjimas vilioti ir bioritmiškai nusilpusi vaizduotė leido surasti tik menkutę dingstį užkalbinti naujakurę. Kultūrinį orientyrą.
Vis dar buvo vasara. Gatvė tuščia. Vėlu. Bulvaru važiuojančių automobilių gausmas, sustiprėjęs iki sparnų šnarėjimo, slopino cikadų garsus; tik jos tarpusavyje aptarinėjo naujausią ekologinį indėlį. Tolumoje parko, kuriame sėdėjau, skersiniu taku ėjo Nielle, grįždama iš nežinia kur. Gal iš darbo? Gal iš pramogų? Nesvarbu, turėjau nepastebimą progą prisistatyti.
Ji, regis, nė kiek neišsigando, kai nukreipiau mūsų kelius taip, kad susikirstų. Po žibintu pusiaukelėje tarp mano namų ir dirbtuvės užkalbinau ją. Menkas nervingumas balse, trupinėlis dvejonių kūno kalboje vertė mane berti žodžius telegramos greičiu.
— Labas! Aš Damienas. Esu kaimynas. Gyvenu čia pat, visai šalia. Bet turiu ir studiją. Ten, kur tu gyveni. Antrame aukšte, tiesiai po tavimi… Kuo tu vardu?
— Nielle.
Ji ištarė vardą taip, tarsi viename žodyje būtų sutraukusi visus „stop“, kurių neįterpiau į tą savo kalbėjimą, panašų į kabelinės telegramos skaitymą. Kadangi pirmasis mūsų pokalbis darėsi juokingas, o norėjau palikti geresnį įspūdį, nusprendžiau jį sutrumpinti, mėgindamas kalbėti poetiškiau.
— Ar tai Cat Stevensas, tas roko bažnyčios atskalūnas — „…it’s a wild world…“ —, kurio muziką dažnai girdžiu tais vakarais, kai būni viena? Ar tikrai jo klausaisi pro atvirus langus?
— Tikrai taip! Iki pasimatymo, – tarė ji, staiga ir iššaukiančiai baigdama pokalbį bei atsukdama man nugarą, tarsi nuoširdžiai manytų rodanti tai, kas joje mažiausiai gražu…
Sutrikdytas tokio snobiško pasprukimo, bet stoiškas, nustebimo sučiauptomis lūpomis mintyse plėtojau pirmuosius klausimus ir antrąjį jos pabėgimą: „Gražuole, klausydamasis tų dainų jaučiu tave supančią melancholiją. Gal jose įstrigę skausmingi prisiminimai?… O kas jų neturi?… Gyvenimas sunkus, ir griebimasis paleistuvystės nieko nepakeistų. Argi ne, Spiritus Sancti?“ Staiga! Manęs nebebuvo! Buvau kitas. — Jos atstūmimas suviliojo manyje gyvenusį niekšą.
Tarsi antra siela po mano oda šis antrininkas įvykdė nusikaltimą, pagrobdamas mano jausmus ir primetęs savuosius. Galėdamas pasirodyti bet kurią akimirką, net iš menkiausio laimės ženklo, jis vėl nusikalstų, viską, prie ko prisisegtų, paversdamas kankinama sąmone.“
Tyliai skamba Gershwino „Rhapsody in Blue“. Ryškesni ir tikresni jo prisiminimai atrodo iškalti laike. Prislopintas juokas ir verksmas; vis tas pats jausmų virimo būdas. Sapnopatas tiesiog regi save sapnuojant Nielle.
— Pro dirbtuvės langus varvindavau į ją akis, kai ji eidavo tokiu jaudinančiu žingsniu, kad norėjosi švilpti iš susižavėjimo. Ji slėpėsi, maskavosi už pernelyg didelių akinių, desperatiškai mėgindama save subjauroti. Bergždžios pastangos! Akivaizdu, kad šis nerangus koketavimas kilo iš naujojo rajono baimės. Ji puikiai suprato, kokį poveikį jos įžūliai provokuojantis grožis padarys vyriškai publikai, gimusiai iš agresijos ar nemalonės. Visiškai pasitikėdama šia abejotino išradingumo gudrybe, ji leidosi stebima, nors ir bijojo.
Aukšta moteris, jaudinančių proporcijų. Šviesiai dažyti plaukai, garbanose truputis beprotybės. Makiažas lengvas lyg nėrinių kaukė; drabužių spalvas derino prie angeliško savo lyriškų akių mėlynumo, … akių, visada paslėptų po bjauriais akinių rėmeliais.
Jos vaikščiojimas pirmyn ir atgal mane trikdė, nes ji priminė fiksaciją, maitinančią utopinius siekius. Nielle buvo apsupta tokios pat charizmos kaip Marilyn Monroe. — Subtilus seksualinis patrauklumas. Gundantysis naivumas. — Nors tai nebuvo nemalonu, jos manyje sukeliami nevalingi, kone traukuliški smalsumo protrūkiai skiedė tą Holivudo eliksyrą. Ilgai išlikusį geidulingų nuojautų, kilusių dar prieš paauglystę, palikimą. Marilyn, dvasinė gimdytoja, manyje buvo pagimdžiusi neišsemiamą pastelinę fantaziją. Narkotikams paverčiant miražus stebuklais, nujaučiau greitą jos prisikėlimą. Iš tiesų po šia bevaise viltimi slypėjo ketinimas kuo ilgiau išsaugoti gyvybę.
Kai pasislėpdavau dirbdamas dirbtuvėje, žavėdavausi savo kūrybiniais proveržiais. Pasipūtęs, mėgaudavausi jais iki kaulų smegenų. Dešinėje, užkariautojo rankoje, … teptukas. Kitoje, dezertyrės, … hašišo cigaretė. Rašalo linija, po jos – dervos brūkšnys. Nuo genialios akimirkos iki menko pasirodymo kiekvienas judesys buvo aleliuja iliuzijai, pamaldumo apeiga šviesiaplaukei aktorei, kuri dar miega, nė nenutuokdama apie galimą varžovę, kuria tapo Nielle.
Bijojau neišvengiamo savo vidinio pasaulio griuvimo. Akimirkos, kai įsivaizduojamo susitarimo surišta mano siela žus, naujajai kaimynei galutinai įleidus šaknis. Nuo jos atvykimo, tarsi gindamasis, kartojau sau vis augantį melą: „Tu niekada neišstumsi Marilyn.“ Net Mylène, kuri manęs beveik nebemylėjo, nesugebėjo jos ikonos sudaužyti. Nielle, kaipgi galėtų ji? Draudimas, kurį ji įkūnijo ir kuris kasdien darėsi vis viliojantis, vilkosi negrįžtamumo rūbu. Ar aš pats, lyg išradingai nerangi žiurkė, įkliuvau į savo spąstus?
Iš ištikimybės Marilyn, norėdamas garantuoti jai sostą, stiprinau savo ydas, demonstravau blogiausias savybes. Triukšmingas ir pernelyg energingas, apsileidęs, marginalus, trumpam išnykstančia sąžine. Jau nekalbant apie kelis paranojiškus protrūkius prieš įsivaizduojamus Karlo Marxo sekėjus. — Juokingas atsitikimas su tais politikieriais! Vien todėl, kad jie rengė demonstraciją parke, tiesiai priešais jos namus, sujungęs įžūlumą su piktumu dalijau jiems anarchistinius lapelius. Vilkėjau baltą darbo chalatą, išmargintą grubiai nupieštais klaustukais, o ant galvos turėjau statybininko apsauginį šalmą, apkarstytą plastikinėmis gėlėmis. Jų teritorijoje dalijau baltus lapus, niekinančius jų raudonųjų kopūstų lapelių propagandą.
Jautriausi aktyvistai, abejodami mano buvimo nauda ir prasme, skubiai surengdavo man indoktrinuojančią apklausą.
— Ką čia veiki, sabotuotojau? Kas čia per daiktas, tu, smulkusis buržua kapitaliste?
— Tai?… Mano R.D.T. politinė programa, partijos „Rien Du Tout“ – „Visiškai Nieko“!
Tuomet ant mano ideologiškai tuščių popieriaus lapų įsirašydavo komunistinio būrelio pyktis. Visas šis cirkas buvo skirtas tam, kad sumenkinčiau save tos, kurią drįsau tikėtis matant mane, akyse, ir taip užkirsčiau kelią bet kokiai galimybei.
Mylėjau! Ir dabar myliu! Deja! Įsiutusio žvėries kailis man atstodavo visus leidimus. — Dviguba tapatybė! — Nielle negalėjo atspėti tikrojo mano „aš“. Aukščiausias absurdas – aš iš anksto laukiau atsitiktinio ir visuotinio savo gerųjų savybių maišto. Beprasmiškos ir netikėtos eilinio žmogaus transfigūracijos. Vis labiau užvaldant tai nesąmoningai vilčiai, kaip galėjau save įtikinti, kad valdau jausmus? Ar meilę galima reguliuoti valios svirtimi?
Sapnopatas Damienas raitosi, blaškosi ant kušetės, tarsi mėgintų iš savęs išrauti užkratą. Jis išvarinėja iš savęs demonus! Maldauja save užmiršti vieną brangiausių prisiminimų, kai tik baigs jį atkurti.
— Antrus metus iš eilės aktyviai dalyvaudamas visuomeniniame gyvenime, pasinaudojau tuo, kad kartu rengėme nacionalinę šventę savo rajone, ir apibrėžiau ten savo vaidmenį kaip menininko. Bet dar labiau – norėjau atrasti save kaip pasimetėlį.
Susitelkęs į vietos komitetui pasiūlyto talismano kūrimą, vienas vidury kiemo, nugara į seną raudonų plytų namą, kuriame buvo mano studija, darbavausi stiprindamas konstrukciją, turėjusią virsti varle, jojančia ant avino.
Kaip man įprasta dirbant, viskas aplink mėtėsi. Plaktukas ir pjūklas, susukti vinys ir indai su varžtais, medžio gabaliukai ir pjuvenos. (Iš chaoso gimsta šviesa.) Pirmosios vasaros dienos saulės įkvėptas, paskubomis tvirtinau atramas. Kai vielomis formavau pavidalą, mano gleivinę staiga švelniai paglostė klastingos kvepalų bangos, kviesdamos atsisukti.
Pasipuošusi gražia vasarine suknele su gėlių raštais, grakščiai leisdamasi išoriniais laiptais tiesiai į kiemą, Nielle šypsodamasi draugiškai tarė: „Labas!“ Dabar, pamačiusi betvarkę, kurioje plušėjau, ji jau galėjo suprasti keistą mano elgesį: juk aš tebuvau menininkas. Nelabai metodiškas ir ekstravagantiškas.
Apstulbintas to, kas taps vienu maloniausių mano atminties apkabinimų, likau tos švelnios akimirkos esmės belaisviu – kvapo, kuris trumpam mane nuginklavo. Praėjo kelios sekundės, kol sugebėjau atsakyti į jos pasisveikinimą.
Šimtą! Tūkstantį kartų per dieną kartojau mintyse tą sceną lyg vaizdo įrašą. Tas subtilus europietiškas aromatas, tas nuoširdus balsas, ta atmosfera, panaši į vieno mėgstamiausių mano filmų su Marilyn – „Septynerių metų niežulys“ – nuotaiką. (Istorija apie ištikimą vyrą, apimtą fantazijų ir svajojantį apie aukščiau gyvenančią kaimynę.)
Be paliovos kartodamas tą sceną, supratau savo silpnumą nenugalimam žavesiui, kurį gaubė kvepalai. Stebėjimas taip pat leido suvokti, kad jei Nielle atrado manyje menininką, tai aš joje pagaliau įžvelgiau gyvą mūzą.
„Rhapsody in Blue“ pasiekė kreiserinį greitį. Prisiminimai klasikine tvarka ateina į sąmonę. Jų tėkmė turi džiazo skonį. Crescendo – Niujorko žydų kompozitoriaus įkvėpimas.
Mineralinio vandens butelis rodo savo dugną. Sustojimo akimirka, klausymosi valandėlė. Svetainė nebeturi paslapčių, menkiausi jos kampeliai pagaunami smalsaus atstumtojo, ieškančio būtinų kančių, žvilgsnio. Damienas garsiai komentuoja savo įspūdžius.
— Kentėti! Bučiuoti skausmą! Kai gėla atlėgsta, renku senas žaizdas, išmėtytas šen bei ten. Sapnopato mazochistas! Ar turiu amputuoti širdį, jei šiandien staccato ritmu išnyrančiais prisiminimais sėju tikslius rytojaus sapnus?
Tiek metų buvau toli nuo šio prakeikto namo ir kankinau save, brangindamas iš tavęs likusius vaizdus, kurie vis dar plaukioja po mano smegenų žieve, paklusdami svajonėms. Kai jų turiu!… Kai tu čia!… Ar ten!…
Plojimai! Puikus pianisto ir orkestro pasirodymas. Tiesioginis įrašas. Pagyros baigėsi. Šviesa užsnūdo. Viskas pakibo ore. Viskas, net ankstesnių akimirkų „atminties“ šmėkla – naujų fantasmagoriškų trūkčiojimų atrama.