VIII SKYRIUS
Trumpam įsėlina velniška pagunda. Pagunda sukelti psichikos irimo požymius. Išgirsti bent vieną savo mūzos žodį. Vėl išvysti mylimąją, tegu ir permatomą, lyg vaiduoklišką šviesą.
Išprotėti ar iš to sugrįžti pamišus? Tokia psichikos irimo būsena jam nesvarbi, kad ir kokios būtų pasekmės. Vos per porą žingsnių nuo amžinosios nakties — bent jau taip jis tikisi — jam atrodo, kad tik pragaras gali išvaduoti jį iš psichologinių kančių. Lauke miestas, ta „tariamoji tvarka“, jį trikdo dar labiau. Avarijos, įvairūs nusikaltimai ir nusivylimai spartina iš kito laiko atplūstančių vaizdų virtinę: jie veja vienas kitą, greitėja ir su pasimėgavimu jį persekioja. Jo ramsčiai — dienoraštis, nuotrauka ir net asmenybės susidvejinimas — savaime pasidaro nebetinkami. Šių priemonių beprasmybė akivaizdi: jis jau įtrauktas į mechanizmą.
— Bet ką gi veikia Nielle? … Trys savaitės prarastos belaukiant bent menkiausio jos darbo pėdsako! — Ji verčia mane trypčioti vietoje ir kankintis laukiant rezultato. Neaišku, ar jis apskritai bus. Gal ji siekia mane izoliuoti? Na ir po velnių! … Dabar provokuosime abu!
Pagrasinsiu atsiimti nukopijuotą dokumentą. Gal tada ji pagaliau imsis darbo? … Šis ultimatumas privers ją dažniau mane matyti. Tikrai.
Sulaukęs, jo manymu, tinkamo momento, nervingas Damienas išėjo iš namų ir per kelias sekundes paskambino į trečio aukšto duris. Tiesiai, be jokios diplomatijos, dar greičiau kreipėsi į Nielle. Nervingumas suteikė jo balsui kandumo.
— Labas! Atėjau atsiimti savo dokumento. Tu per ilgai užtrukai. Tavo tempas stabdo mano darbą. Nutraukiu mūsų bendradarbiavimą.
Tikriausiai išsigandusi beveik agresyvaus Damieno elgesio, Nielle nesigynė. Net nepabandė pasiaiškinti.
— Nori savo dokumento…? Palauk! … Tuoj atnešiu.
Juodu skyrė tyla, kurioje kiekvienas pasiliko su savo pašalinėmis mintimis ir apmąstymais. Tada ji sugrįžo.
— Še! Štai tau tas prakeiktas mėgėjiško „komiksų kūrėjo“ sumautas projektas. Žemiausios prabos diletantizmas, ir tiek! Sudie!
Nielle staiga pakeitė toną, o tikroji jos išvada buvo dantų griežimas ir trinktelėjusios durys.
Damienas grįžo į savo būstą pusiau patenkintas, pusiau nusivylęs. Patenkintas vien tuo, kad pamatė mylimąją. O nusivylimą sukėlė jo paties elgesys: didžiulis nekantrumas, begėdiškas nemandagumas ir galiausiai kvailystė nepasiteirauti nė apie menkiausią, kad ir lėkštą, įkvėpimo kibirkštį, kurią Nielle galėjo būti užrašiusi.
Jo svajingas mintis jau graužė sąžinės priekaištai.
— … O kas, jei kūrinys visai nesulauks pasisekimo? … Jei patirs didžiulį fiasko? … Ir visa tai dėl mano susierzinimo!
Po šios klaidos, prieš prasidedant mėginimams ją ištaisyti, praslinko kelios dienos, kupinos „mea culpa“.
Vienas virtuvėje, alkūnėmis pasirėmęs į stalo kraštą, kumščiais prilaikydamas sunkią atgailos pritvinkusią galvą, priešais pasistatęs nešiojamą veidrodį, jis gailėjosi ir kaltino save lyg per išpažintį, žvelgdamas į atsitiktinį savo sąžinės vadovą — paties atspindį.
— Kaip atgailą… iškepsite jai šokoladinį tortą.
— Ką?! … Kaip suprasti?
— Juk dabar lapkritis, ar ne? Argi ji ne Skorpionė? Argi ne šiomis dienomis jos gimtadienis? …
— Bet aš beveik nebeturiu pinigų; kišenėse vos dešimt dolerių, o maisto atsargos išseko!
— Ką gi, tuo blogiau! Skrandžio tuštuma papildys proto tuštumą… Hm! Ką manote apie „vengriškus gabalėlius“? … Ne! Geriau anas garsus austriškas receptas — „Sachertorte“! Net kelis ingredientus žinau.
— Tikrai? Kokius?
— Kepamąjį šokoladą, kuo saldesnį ir sodresnį, žinoma. Cukrų, kiaušinius ir būtiną asmeninį prieskonį — gerai išmaišytas teigiamas mintis!
Su visu deramu kruopštumu pagaminęs Vienos tortą, jis palaukė, kol atvės atmosfera… kad galėtų jį įteikti idealios temperatūros. Taip prabėgo visa diena.
Nielle žingsniai. Vieninteliai jo ištikimi ryšiai su ten, aukščiau, esančiu pasauliu pranešė, kad mūza namuose. Šie savanaudiški žingsniai nuolat ją išduodavo, net iki skundimo nusirisdami savo įžūlumu, ir už tai tenkinosi vieninteliu atlygiu — Damieno pasiryžimu tylėti, kol jie vingiuotai atskleidžia paslaptis.
Nedelsdamas jis prisistatė prie jos durų.
— Labas, Nielle! (Vertimas: „Myliu tave, brangioji, bet esu kvailys!“) Vakar laukiau tavęs visą dieną. Tu negrįžai? … (Aiškinimas: „Po velnių! Koks mano reikalas!“) Štai! Atnešiau tau tortą. Tai tavo gimtadieniui mano keptas „Sachertorte“. Tu Skorpionė, tiesa?
— Taip.
— Kadangi nežinojau tikslios tavo gimimo datos ir turėjau laisvo laiko…
— Ir kas iš to!
— Atvirai? … Šią staigmeną pavadinčiau sodria. Sodria apgailestavimų. — Kartu prašau atleisti už visas savo gėdas, kaip antai už tą geidulingą norą miegoti su tavimi. Seniai tai buvo! … Pameni? … Bet labiausiai gailiuosi, kad taip skaudžiai atėmiau iš tavęs savo pasitikėjimą.
— Gerai. Priimu tavo atsiprašymą, bet su sąlyga, kad paimsiu tik pusę „Sachertorte“.
— Ne, Nielle! Kepiau jį tau. Iki pasimatymo ir ačiū!
Jis išbėrė šiuos žodžius džiaugdamasis, kad kaimynės nuotaika sušvelnėjo, nors Nielle ir nerodė didelio entuziazmo. Jau skaičiavo, kokį procentą atleidimo ji jam suteiks pagal suvalgytų gardžių kąsnių skaičių.
Stambus planas liguisto svajotojo, nepatenkinto įsimylėjėlio galvoje. Vaizdai bėga jo širdies dūžių greičiu.
Klausimai? … Nieko naujo. — Atsakymai? … Laukti!
Nuo vieno miego iki kito, kaskart pasirodžius mūzai, sapnai sproginėdavo jo naktyse. Nuo vienos tikrovės prie kitos, geidulingų svajų sūkuryje, pas jį atskubėdavo nederamos naktys, kad grąžintų jam jėgas.
Tikrojo laiko nuoroda: viena sekundė. Atminties laiko nuoroda: viena savaitė.
— Kažkas prie durų?! … Gal mano mylimoji pagaliau malonės įvertinti tą nutrūktgalvišką šokoladinę staigmeną? — Shit! — Virėjo siluetas. Tiek to! Atidarysiu.
Jis apstulbo išvydęs Lou, rankose laikantį lėkštę, ant kurios buvo patiekęs tortą Nielle. Juolab kad Lou priminė tuos gudrius vaikus, kurie džiaugiasi tik galėdami žaisti svetimais žaislais.
— Sveikas, Damienai! … Tavo „Sachertorte“ buvo labai skani. Gana soti, bet išties puiki…!
— …!
— Nielle davė man didelį gabalą; tiesą sakant, gerokai daugiau nei pusę, kone tris ketvirtadalius. Kitą dalį suvalgė jos sesuo ir viena draugė. Ji sakė, kad šiaip jau labiau mėgsta gerokai lengvesnius desertus.
— Na štai! Turiu eiti. Grąžinu lėkštę! … Tikrai puiki! … Tikrai! — baigė Lou, šypsena tarytum atrijodamas pasitenkinimą Damieno nusivylimu, kurį šiam buvo gerokai sunkiau nuryti negu desertą.
Vienas. Trumpam priblokštas. Damienas žvelgė į tuščią lėkštę, kurioje neliko nė kruopelės džiaugsmų, kada nors viltųsi sulaukti. Neįprastai greitai sureagavęs, tarsi mesdamas iššūkį likimui, jis kreipėsi į savo katę, kuri smalsiai tyrinėjo indą tikėdamasi rasti viliojančių likučių.
— Na ir tegu! Daugiau jokių tortų! Galų gale aš ne konditeris. Dabar bus didysis prisipažinimas! Žinai, aš jai dar niekada aiškiai nepasakiau, ką jaučiu… Turiu puikią progą ir originalų būdą parodyti jai savo jausmus!
Argi aš, būdamas menininkas, neturiu tiesioginio ryšio su kolektyvine pasąmone? Argi ji ne išsilavinusi moteris, turinti skonį?
Subtiliai ją suviliosiu unikaliu kūriniu. Jis jai tikrai patiks.
Katė jau nebesiklausė, mieliau kramsnodama sausą pašarą negu klausydamasi keistų žmogaus miauksėjimų. O jis toliau skraidė savo mintyse.
— Paprastas savo forma. Įmantrus perteikiama žinia. Juodai baltas piešinys. Tušas. Sukurti ramybės, svajonės nuotaiką, kaimiškos idilės žavesį; truputį damienizmo. Daug detalių! … Itin subtilių! Priversti žiūrėti ir kontempliuoti.
Po keturių dienų privalėsiu jį baigti, nes bus lapkričio dvidešimt penktoji, Šventosios Kotrynos diena. Senmergių globėjos. Argi Nielle nėra netekėjusi, vyresnė nei dvidešimt penkerių? — Genialu, Damienai! … Užmaskuotas pasiūlymas tuoktis. Na, beveik. Rizika didžiulė. Kaip ji sureaguos?
Nesiryždamas ieškoti atsakymo, kuris galėtų įskaudinti, jis tuojau kimba į darbą. Kūrinį parengs itin atidžiai, rūpestingai ištobulins. (Penki drugeliai plasnoja aplink laukinį rožių krūmą; susidomėjusi katė jau taikosi nutverti vieną iš tų trumpaamžių vabzdžių.
Pagrindinis motyvas ir leitmotyvas: įsivaizduojama Nielle… sėdi pasislėpusi nuo saulės po medžiu, kuris nemeta šešėlio.
Rankose ji laiko knygą — simbolinį svajotojo meninio projekto vaizdinį. Viename atverstame puslapyje mažosiomis raidėmis parašyta: „Myliu tave, Nielle!“
Toli fone, kairėje, įlanka, kviečianti jūrą su ja susituokti. Dešinėje — lapuočių miškas, kuriame įmanomi visi nuotykiai…)
Svajotojo vidinėje kelionėje valandos atpažįstamos iš sekundžių tėkmės. Jis vėl pasirenka tą patį: įteikti šią neįprastą dovaną naujojoje Nielle darbovietėje, kad ją nustebintų ir nerizikuotų sulaukti kritikos bei priekaištų.
Tie patys judesiai, tas pats maršrutas — viskas mechaniškai identiška.
Miesto centras. Lyja! Kiekvienas lietaus lašas ant jo veido susietas su ateities sumanymais ar būsimais nerimais… kai viskas bus geriau arba viskas bus blogiau.
Netoli didžiųjų parduotuvių stovi biurų pastatas. Šeštajame aukšte buvo universiteto padalinys, kuriame, beje, jiedu abu buvo įgiję bakalauro laipsnį. Tiksli vieta — tarpeuropinių studijų centras.
Savo neuronų teatre jis analizuoja save: nerimsta žarnynas, kamuoja nuojautos. Pastebi menkai slepiamą drovumą, kuris jį taip kankina artėjant prie registratūroje dirbančios moters.
— Laba diena! Ar Nielle… yra… čia?
— Šiuo metu jos nėra. Kuo galėčiau padėti?
— Aš… aš… norėjau ją pamatyti. Gal galėtumėte… perduoti jai šį voką… su piešiniu… prašau!
— Jokių problemų!
— Tik atsargiai, elkitės rūpestingai… ačiū!
Paskutinius žodžius jis palydėjo lėtu gestu, raginančiu elgtis kuo atsargiau, tarsi voke būtų bomba. Tada išėjo, pasirinkdamas ilgesnį ir kitokį kelią namo.
Pasinaudodamas smarkiai pliaupiančiu lietumi, jis pavertė jį apsivalymu, tarytum išprakaituodamas dvejones, apie kurias, jo manymu, registratorė būtinai papasakos. Tačiau sugrįžus į savo urvą, drauge su juo apsigyveno abejonė. Paranoja ar meilės aistros užuomazga? … Jį valdė tam tikras skepticizmas. Ar vokas pasieks adresatę?
Manydamas, kad nesėkmės persekioja visas jo pastangas susisiekti su Nielle, jis nusprendė visą dieną jos laukti ir stebėti pro langą, kol sugrįš.
Pasinaudodamas maloniai sau primesta prievole, jis toliau apie ją svajojo. Kaip įprasta, iš nerealių scenarijų pindavo naujus. Šių išvedžiojimų esmę išaukštindavo ir paversdavo pasaka. Savo gražias istorijas pats sau pasakodavo ir vaidindavo. Jau buvo pasiekęs fantastines istorijas, kai iš švelnių garsų suprato, kad mūza grįžo. Jo švelnios chimeros dažnai aptemdydavo tikrovę, ypač kai jas sužadindavo atkakliai nepasiduodanti įkvėpėja.
Bijodamas, kad ji gali nujausti jo ketinimus ir neatidaryti durų, jei jis paskambins, jis judėjo atsargiai. Taktika pasiteisino: ji atidarė. Tačiau išvydusi Damieną pradėjo kalbą… šaltai, kaip tą rytą, kai nustatė bendradarbiavimo sąlygas…
— Labas! Ko nori?
— Tik paklausti, ar tikrai gavai didelį smėlio spalvos voką su iliustracija.
— Taip! Atėjau į biurą tuoj po tavo išėjimo. Tavo liftas leidosi, o manasis kilo! … Iš manęs pasijuokė. Juk galėjai manęs palaukti, žinai? …
— Atsiprašau.
— Gerai! … Ačiū už piešinį, jis buvo… labai gražus.
Trumpa tyla tarp jųdviejų. Ji ką tik pasiuntė žinią, įvilktą į kalbos riktą; jis ją pagavo. Po trumpos akimirkos, kai nė vienas nieko nepasakė, sekė įprasti atsisveikinimai.
Jis sugrįžo namo susigėdęs, vis galvodamas apie būtąjį laiką, kuriuo mūza kalbėjo apie piešinį. Nerimaudamas atsigulė ant sofos, įsiklausė… tyrinėjo ir ieškojo menkiausio garso, atpažindamas net švelniausius Nielle judesius.
Skaudžiausia dar laukė. Jis iš paskutiniųjų ieškos būdo su ja susisiekti, ją pamatyti, išgirsti iš arčiau, be tų medinių lubų filtro. Dažnai teirausis, ar ji namuose. Atsakymas: nėra! Nepakeliamas atsakymas, nes jis atpažins jos žingsnius — švelniausius iš visų.