IX SKYRIUS
Trokšdamas kuo greičiau pasveikti, žmogus, kurio gebėjimas svajoti buvo sutrikęs, pratrūksta skausminga aimana. Iš jo saulės rezginyje pasislėpusio mazgo išplėštas paniškas garsas. Šį skausmą jis atiduoda tvankiai svetainės atmosferai.
Gulėdamas ant pilvo, su sofa vietoj kompreso, jis tarsi ką bloga nujausdamas nubraukia kelias ašaras. Jo ašarų liaukas sužadina būsimų sunkių išbandymų, aptemdysiančių meilės gyvenimą, nuojauta. Artinasi kartėlis.
Nielle buvo pasiryžusi padaryti viską, kad ištrūktų iš svajotojo troškimų. Kad jis daugiau jos nebematytų. Sapnuose jis buvo iškėlęs ją į padanges. Ji jį apnuogins. — Jis ją išaukštino. Ji jį sutryps. Jai tai paprasta: apakins jį apsimestiniu nebuvimu.
Ne mažiau netikėtu būdu nei užpuolimas Perl Harbore, Nielle, užsiminusi apie Damieno jai padovanotą kūrinį, dviprasmiška potekste ironiškai paskelbė karą. Šis nepageidaujamas, erzinantis žmogaus, kuris visada buvo nonkonformistas, apsilankymas tapo paskutiniu lašu perpildytoje taurėje, paskutiniu kąsniu prieš pykinimą. Nielle jau nebegalėjo pakęsti. Bandymai susigrąžinti jos palankumą baigėsi nesėkme.
Tarsi oficialiai įsikurianti sekta ėmė telktis klanas. Jokio religinio, humanitarinio ar politinio tikslo. Vienintelis siekis — palaužti priešininkų stovyklos dvasią… Lengvas ir juokingas taikinys: vienas vienintelis pėstininkas. Damienas, pasitikėjimo savimi stokojantis kareivis.
Strateginis pranašumas buvo jų pusėje. Būdami gausesni ir tiesiog mindžiodami žemiau gyvenančio nuomininko galvą, mūzos klano nariai beveik užsitikrino pergalę. Jų ginklai: žodinės bombos, laukinis nepriklausomumas, išankstinės nuostatos, šnipinėjimo manija, vaidinimai ir nesuprantamas elgesys. Pats žiauriausias, nors iš pažiūros nekaltas, ginklas — sistemingai neleisti svajotojui susitikti su jo energijos šaltiniu, pačia Nielle.
Gindamasis Damienas teturėjo šiuos trapius skydus: pusiau naivumą, beribį altruizmą ir placebą — prireikus vartojamus narkotikus. Jo ištekliai: vaizduotė ir meilė priešo generolei.
Jis žinojo, kad virš jo sielos kabo užnuodytas kalavijas. Iš didvyriškumo? Iš aistros? Jis eis iki galo!
— Nielle! Kur tu? … Dieve, kodėl ji taip slepiasi? — Po visų tų valandų, kai klausiausi, kaip ji gyvena, kaip ji drįsta įtikinėti mane, kad jos ten, viršuje, nėra?
Ji gyvena ten! Ten kalba, vaikšto, valgo, dulkinasi. Išeina iš namų, sugrįžta, juda, o aš nė jos šešėlio negaliu išvysti jokiam kampe?
Ji net įsigudrino įsigyti slaptą telefono numerį.
Damienas nujautė, kad rezgamos kažkokios intrigos. Tačiau neturėjo nė vieno apčiuopiamo įrodymo. Viskas, kas siejosi su Nielle, tapo neapčiuopiama ir kėlė paniką. Nuolat sugrįždavo prislėgti klausimai, jo galvoje lakstantys tarsi iš siaubo lenktynių grįžę, iki išsekimo nuvaryti laukiniai žirgai.
— Girdžiu jos žingsnius, ji vis dar gyvena virš manęs… Tai kodėl Mia man meluoja? — Kodėl tas Marcas, su kuriuo ji tarėsi dėl bendradarbiavimo, daugiau nebegrįžo pasiimti jos pašto, nors liguistai gyrėsi, kad tam ji pasirinkusi būtent jį? — Lou Jobimas ir pas jį gyvenantis Carlosas neigia reguliariai su ja susitinkantys. Kaip tada paaiškinti, kad girdžiu juos beveik kasdien lankantis pas abi seseris? — Iš kur Bruce'as Brouillette'as sužinojo jaunojo studento, gyvenančio pas virėją, vardą? …
Kaskart nutraukdamas šiuos klausimus, traukiančius vieną paskui kitą it indėnai vorele, jis stengdavosi į savo didėjančias bėdas pažvelgti teigiamai ir sugalvoti greitą būdą atnaujinti ryšį su Nielle. Išsiblaškęs, tarsi įkvėpimo tegalėtų semtis iš aplinkos, apsidairė po kambarį. Kelias sekundes jo akys buvo įsmeigtos į pasenusią garso aparatūrą.
— Muzika! Muzika! — sušuko jis.
Negaišdamas jis puolė prie savo plokštelių rinkinio, nervingai rausdamasis tarp negausių įrašų. Dar nervingiau iš aptrinto voko ištraukė vieną plokštelę, labiausiai primenančią jo meilę mūzai. Atsargiai, tarsi atlikdamas apsiplovimo apeigą, padėjo vinilinę plokštelę ant patefono, nuleido iki šiol subalansuotą svirtį su sena, laiko nugludinta adata, taip nusidėvėjusia, kad ši veikiau draskė griovelius nei juos skaitė. Iš garsiakalbių išsprūdo pirmieji šiurkštūs garsai: keli trumpi įžanginiai gitaros akordai, paskui pasigirdo Cato Stevenso balsas: „I’m looking for a hard headed woman. One who will take me for myself…“
Savanaudiškai slėpdamas savo gudrybę, jis mėgavosi pirmaisiais būsimos meilės žinučių simfonijos žodžiais. Tarsi paskutinio mūšio už meilę salvės, jie skris į kaimynės pasąmonę, kol ji nebepajėgs neigti jo jausmų tikrumo.
— Myliu tave, tvirto būdo moterie. Negalėsi man sutrukdyti perduoti tau savo jausmų. Jeigu pirmą kartą prakalbinau tave per Cato Stevenso dainą, dabar vėl kreipiuosi per jį. Jo dainos tave jaudina, nes jose įsitvirtino tau asmeniškai svarbios prasmės? Pamatysi, kaip mano atvaizdas jas išstums! O rūpesčiai ir sąžinę galintys apgulti priekaištai neturės jokios jėgos, jokio poveikio. Mano kūnas, dvasia ir gyvenimas senka maitindami kultūrą, tad kodėl negaliu jos pasitelkti, kad tave užkariaučiau, mūza?
Nuo tada Damienas su Nielle tarsi sintetiškai susirašinėjo plastikiniais žodžiais, dažnais laiškais ir pašėlusiomis išmonėmis…
Kitą rytą, vos prašvitus, įsitikinęs, kad niekas jo nepamatys, neišleidęs nė atodūsio, jis išėjo iš namų. Netoli laiptų ant asfalto raudonais purškiamais dažais apvedė širdimi tai, ką prieš kelias akimirkas buvo užrašęs… („Myliu tave, Hard Headed Woman!“)
Taip pat tyliai sugrįžęs namo, jis nė kiek nesuko galvos dėl galimos savininkų reakcijos: šie jį ir taip laikė keistuoliu, pernelyg „nuskraidusiu“ ekscentriku. Nepavojingu fryku. Juolab nesijaudino dėl apkalbų, kurias sukels šis slaptingas performansas. Jį džiugino mintyse regimas vaizdas, kaip mūza skaito grafitį ir iš nuostabos netenka žado.
***
Kad šie persimainantys prisiminimai turėtų tvirtesnį pagrindą, svajų ligonis klausosi Beethoveno Penktosios simfonijos. „Ta, ta, ta… Ta!“ Pradeda Berlyno filharmonijos orkestras, diriguojamas Karajano… Mirtis smogia!
Tą pačią akimirką jau temstančiame danguje suspurda šviesa. Žaibas! … Per trumpą svajonę dangūs įleidžia šaknis į alma mater. Griaustinis subtiliai įamžina savo reljefą simfonijos atodūsiuose.
Eksponentinio atminties proveržio išmuštas iš vėžių, jis baiminasi didžiojo sukrėtimo prisiminimų blyksnių. Susirietęs embriono poza mažyčio kambario kampe, jis bijo. Baimė vėl kūnu išgyventi neįveikiamus praeities sugrįžimus laikinai pakerta jo ketinimus. Rankos tampa improvizuota užuovėja.
Daugiau neprisiminti! … Veltui! Per vėlu. Veikėjai jau užėmė vietas toje klampioje scenoje, kuri yra jo smegenys. Dekoracijos nepasikeitusios, prisiminimus galima beveik paliesti. Suvokimas kitoks, tačiau forma ir esmė išlieka, nes praeitis neišdildoma. Iš palaidotų sapnų sklinda balsai; iš pradžių be galo tylūs, vėliau jie prasiveržia audrų griausmu ir muzikos smurtu…
Damienas nebedirbo. Be Nielle menas neteko prasmės. Jis švaistė laiką kukliai vildamasis bent akies krašteliu pamatyti mūzą. Vos laiptuose pasigirsdavo žingsnis, tylus ar garsus, jis skubėdavo prie savo pirmojo stebėjimo posto — miegamojo lango. Iš ten jis tarsi kontroliavo, kas įeina ir išeina. Kai virš jo nebelikdavo nė gyvos dvasios, nenuilstamai stodavo į kitus stebėjimo postus — prie svetainės arba dirbtuvės lango. Iš ten, pats nepastebimas, aprėpdavo net Paix Glorieuse gatvę, jos parką ir De Maisonneuve bulvarą.
Laisvomis valandomis jis rašė Nielle laiškus arba jos įkvėptus eilėraščius. Tvirtindamas neturįs jokio rašymo talento, ištisas valandas juos taisydavo ir perrašinėdavo. Pagal įgeidį išsirinkdavo tuos, kurie tarp kitų tekstų spindėjo labiausiai, ir įmesdavo į Nielle pašto dėžutę. Atsargiai laukdavo laiškininko, kad įsitikintų: jo žodžiai tikrai susimaišė su kitais trečiojo aukšto gyventojai adresuotais laiškais.
Tačiau jis svarstė ir kitus kelius į Nielle. Taip jam kilo mintis, kad draugystė su Carlosu būtų naudinga. Todėl ėmė stebėti Lou Jobimo nuomininko, studento, judėjimą.
Paskutinę lapkričio dieną Damienas pamatė Carlosą einantį keliu, kurį būtų galima pavadinti vingiuotu. Priėjo ir užkalbino. Jei studentas nebūtų sakęs grįžtąs iš literatūros paskaitos, Damienas būtų pagalvojęs, kad jis ką tik baigė vyno pažinimo kursą — taip nuo jo trenkė alkoholiu. Svajotojas jautėsi nejaukiai, beveik apsvaigintas garų, bet priešais stovintis vyrukas buvo proga vėl priartėti prie mūzos.
Vedamas subtilios nuojautos, jis palydėjo Carlosą iki durų. Tas pats įėjimas kaip pas Nielle. Tas pats vestibiulis. Netikėta dovana Damienui: Lou nuomininkas pakvietė vidun.
— Ei, menininke! Gal išgerkim po taurelę? Turiu namie butelį raudono!
— Ar nesipiršiu į svečius?
— Na ne! Ne! Eime, užeik!
Jis pirmą kartą įžengė į butą, besiribojantį su Nielle namais. Trumpai pašnekėję apie viską ir nieką, Carlosas užsiminė apie studijas universitete.
— Ar sakiau, kad UQAM studijuoju literatūrą? … Nori, paskaitysiu vieną savo eilėraštį?!
— Matai, aš nelabai gebu įvertinti…
— Vienas literatūros dėstytojas pasakė, kad jis šlamštas. Bet jis nieko neišmano! … Verčiau klausyk… „Pasaulis — mėšlas! Viskas — mėšlas! … Mane visa tai užknisa!“ Na, kaip tau?
— Ėėė! …
Iš nuostabos netekęs žado, Damienas nedrįso pasakyti tikrosios nuomonės. Viena vertus, jam šie eilėraščiai atrodė perdėtai riebūs, kita vertus, jeigu pasauliui reikėtų bambos, Carlosas galėtų puikiai užpildyti tą tuštumą. Bet jis nusprendė: jei prisipažins, kokį šleikštulį jam kelia toks siaubas, galimybės susitaikyti su Nielle smarkiai sumažės. Tad mėgino būti diplomatiškesnis…
— Hmm! … Manau, dėstytojas kritikuodamas kiek persistengė. Hmm! … Tai pirmas bandymas? …
Nustebintas tokio klausimo, skatologinis poetas pabandė išsisukti.
— Atleisk, kad išvarau tave pro duris, bet turiu grįžti į tas savo šūdinas paskaitas. SHIT!
Minties žaibas. Trečiasis aukštas atsivėrė lyg širdis. Suvokęs, kad tokia proga galbūt dar ilgai nepasikartos, Damienas skubiai kreipėsi į nuomininką.
— Klausyk, Carlosai, … dabar pas Nielle ir Mią nieko nėra, tiesa? … Jūsų butai susisiekia, o tarp jų nėra nei spynos, nei pakabinamos spynelės, tiesa? … Be to, matau, kad abiejų butų durys plačiai atvertos… ir…
— Na, prie reikalo!
— Ėė… Turiu prisipažinti… Myliu Nielle, ir man būtų labai malonu apsilankyti ten, kur ji gyvena. Jau buvau pas ją, bet senokai…! Prašau, vos kelioms minutėms!
Ar jį staiga suminkštino kepenys, primygtinai reikalaujančios išsiblaivyti nuo vyno? Carlosas sutiko su jaudinančiu prašymu svajotojo, kuris buvo išgėręs tik vieną taurę.
— Gerai! … Bet niekam neprasitark. Čia ne mano namai…! Jei Lou sužinos, turėsiu išsikraustyti. Juk jis leidžia man gyventi už dyką. — Na, eik ir apžiūrėk!
Iš Carloso elgesio buvo aišku, kad virėjas laiko jį savo valdžioje ir šis bijo bent kiek nuklysti nuo nustatytų taisyklių. Carlosas, alkoholį mėgstantis skatologinis poetas, nebuvo blogas žmogus, tačiau, priverstas elgtis lyg marionetė Lou rankose, jis, rodės, neteko didelės dalies tos laisvės, tos nutrūktgalviškos nepriklausomybės, kurios reikalauja studentiškas gyvenimas.
Palaima! … Atėjo brangioji akimirka. Damienas stengėsi išsaugoti kuo daugiau blaivaus proto, net jei dėl to tektų aukoti džiaugsmą: mintyse viską fotografavo ir žymėjosi.
(„Užtenka vienu žvilgsniu perbėgti Nielle slėptuvės prieangį, kad apžiūrėčiau patalpų išdėstymą ir suskaičiuočiau dalį jos daiktų, tarsi jie būtų lobis.
Kairėje, jaukiai įrengdama svetainę, palei sieną driekiasi natūralių atspalvių dvivietė sofa. (Ten! Ilgas valandas kalbėtumės apie mūsų ateitį, apie jos ir mano praeitį, glamonėdami ir bučiuodami fizinius mūsų dvasinių virsmų liudytojus — savo kūnus, vis atrandančius vienas kitą ir nepasotinamus meilės.) Arčiau durų stovi kaimiško stiliaus knygų lentyna iš lakuotų lentų ir sukrautų plytų; knygų pavadinimai byloja apie pačias įvairiausias temas. (Ten, vartydami ir skaitydami šiuos tomus, abu padarytume stulbinantį atradimą: pirmasis pasaulio stebuklas glūdi pradiniame žmogaus sapne.) Galiausiai keli vešlūs augalai, sumaniai pakabinti ar pastatyti, puošia kuklią, tačiau už manąją naujesnę garso sistemą. (Ten subtiliai parodyčiau jai, kad ir aš vertinu tam tikrus klasikinės muzikos kūrinius: „Ką manai, Nielle, gal paklausykime Händelio „Mesijo“? … Nebent labiau norėtum Purcello „Odžių šventajai Cecilijai“ arba jo „Karaliaus Artūro“? … O gal Bacho Tokatos ir fugos d-moll, BWV 565?“)
Savotiškas dekoravimo originalumas flirtuoja su akimi ir vaizduote. Svetainę ir miegamąjį skiriančioje sienoje iškirsta didelė anga, paliekant beveik vien žemą horizontalų mūrą: tarsi vidinį langą, kviečiantį, jei prireiktų, į jaudinančių meilės nišų pradžią. Mano mūzos poilsio ar kūniškų aistrų vietoje (…pagal mielas aplinkybes…) kukliai stovi komoda, ant kurios guli manikiūro rinkinys ir plaukų šepetys. Lova paprastų, nors ne šiuolaikinių linijų, užklota baltomis atlasinėmis paklodėmis. (Ten mudu…!) Nielle svetainė yra tiesiai virš manosios, o jos miegamasis karaliauja virš mano dirbtuvės…“)
— Greičiau! Neturiu visos dienos laukti, kol apžiūrėsi! — šaipėsi Carlosas, trumpam nutraukdamas erotines Damieno fantazijas.
(Pasisukus dešinėn… virtuvė. Tamsintu medžiu dengtas komplektas — apvalus stalas ir keturios kėdės — žvilga graikinių riešutų spalvą primenančia apdaila. (Prisimenu, kad prie jo sėdėjau tą garsiąją liepos penktosios naktį. Buvau visiškai apsvaigęs, bet jeigu Nielle būtų pasakiusi „Taip!“?) Buitiniai prietaisai taip pat tie patys — tamsiai ruda viryklė ir šaldytuvas. Maža balta lentynėlė papildo negausias spinteles: viršutinėje lentynoje kelios mažos gėlės, apatinėse — nepriekaištingai švarūs virtuvės reikmenys. Netoli užpakalinių durų nedidelis stalviršis ir kriauklė, tokia pat mažytė kaip manoji, rodos, dusina vienas kitą kovodami dėl vietos.)
Kvailokai nusišypsojęs, norėdamas nuraminti šeimininką, baiminusį netikėto seserų sugrįžimo, Damienas tokiu abejingu, jog atrodė beveik sausai juokaujantis, balsu prisipažino naujajam kaimynui:
— Matai tą mažytę kriauklę, Carlosai? … Niekada neatspėtum, bet man dažnai atrodo, kad Nielle ir aš plauname indus tuo pat metu. Nors gyvename skirtinguose butuose, įsivaizduoju, kad gyvenu su ja. Kartą net sudaužiau lėkštę išmetęs ant grindų — pagalvojau, kad Nielle ant manęs pyksta, nes nieko man nesakė.
Pastebėjęs didėjantį studento nekantrumą, Damienas sutrumpino savo samprotavimus ir peržengė paskutinio kambario slenkstį.
Dar viena knygų spinta, sukrauta taip pat kaip svetainėje, tik užimanti visą sieną. Knygų temos ne tokios įvairios: daugiausia istorija. Viduryje, tarsi kad prieš jį atsiveriantis kambarys atrodytų ne toks sterilus, šilumos teikia pailgas pintas kilimas. Šioje mano išsilavinusios gražuolės minčių karalystėje, tiesiai virš mano miegamojo, po langu stovi rašomasis stalas. (Gal prie jo ji sėdi ir rašo dienoraštį apie mano pastangas ją užkariauti…?)
Grįždamas atgal, pro praviras tualeto duris svečias pamatė, kad nieko ypatingo nėra. Tik mažumas, nepriekaištinga švara ir moteriški daikteliai, kurių stigo jo priverstinėje viengungiškoje aplinkoje.
Dar kartą žvalgydamasis iš dešinės į kairę, paskui atgal, tarsi atlikdamas paskutinį kameros judesį, norėdamas viską įsiminti, jis pajuto priešiškas bangas. Jas skleidė paprasčiausias žalias augalas. Akimirką liūdesys apgaubė jo džiaugsmą. Jis svarstė, kas nutiko Nielle ir kaip ji reaguoja, o paprasčiausias jaunas chlorofitas, voratinklinės gėlės atžala, tuo metu nekentė jo, besąlygiško gerbėjo.
Tačiau šis augalinis sukrėtimas atkreipė dėmesį į tris anksčiau nepastebėtas fotografijas. Trys kiek išplaukę kadrai, skaidria lipniąja juostele pritvirtinti prie sienos: Nielle su Marcu, tuo jos „nežinia kuo“, ir jo sūnumi. Damienas žavėjosi gražuole, pagauta natūraliai, paprasto šeimos susibūrimo prie stalo ramybės ir laimės atmosferoje…
Pajutęs apie svajotojo galvą tarsi palydovus tebesukančius sapnus, studentas įsikišo.
— Kurioje iš tų nuotraukų ji gražiausia? … Kaip manai? … Aš nežinau! — Be to, ji ne mano skonio. Mano akimis, Mia patrauklesnė! Aš bandžiau, bet abi tos merginos — prakeiktos snobės! … Na! Kuri iš nuotraukų…?
Norėdamas nustebinti Carlosą ir atspėti jo staigaus susidomėjimo motyvą, šio pernelyg geranoriško sumanymo priežastį, jis pasirinko, kaip jam atrodė, išradingą atsakymą.
— Kvaila! … Bet šitoje nuotraukoje Nielle man atrodo be galo žavi. Matai, ten… ji žiovauja!
— Pasiimk! Išsinešk. Nieko nesakysiu, o ji net nepastebės.
— Ne! Nielle tai nepatiktų, — tvirtino jis, tuo pat metu mintimis dalydamasis su antipatišku chlorofitu savo džiaugsmu, kad čia atėjo ir pamatė Nielle butą. Augalui dar pridūrė, kad vagystė, net pridengta nekalta išdaiga, to džiaugsmo, kurio neįmanoma nuslėpti, nė kiek nepadidintų.
— Gerai, sutarta! Laikas eiti, Damienai. Apžiūra baigta.
Paskutinis įkvėpimas šioje palaimintoje vietoje, kur viskas jį džiugino. Jis godžiai sugėrė menkiausią drėgmę; paskutinį kartą akimis prarijo smulkiausias detales; ragavo vos juntamus kvapus. Jis vaizdavosi.
Pasinaudojęs alkoholį mėgstančio poeto neatidumu, jis užmerkė akis, jau pradėdamas regėti Nielle savo paties erdvėje ir geriau apie ją svajoti. Tiksliau, ryškiau, su apibrėžtais vaizdais, kurie skleistųsi taip, kaip diktuoja mūzos žingsniai.
Šiame pakylėjime jis pasijuto antgamtine būtybe, transo apimtu mediumu, nes jam atrodė visiškai natūralu pajusti ir sugauti Nielle išbarstytas mintis: apdulkėjusius arba tik šiek tiek primirštus jausmus ir silpstančias bangas. Jis tyrinėjo tą magišką erdvę, ieškodamas bent vieno jam skirto malonaus žodžio, švelnių atgarsių, kurių neišgirdo. Visas prarastas Nielle svajas jis sukaupė atmintyje, kad grįžęs namo galėtų jas įdarbinti.
Nutraukęs jo svajonių skrydį, Carlosas staigiai pažadino įsimylėjusį svečią.
— Ei! Ką darai? Sakiau, kad skubu! Ką vėl čia rezgi? …
Tarsi antgamtiškumas būtų kasdienis dalykas jo gyvenime. Keista užgaida. Damienas atsakė ezoterine kalba, kurią laikė Carlosui suprantama…
— Kas yra aukštai, bus tuo, kas kadaise buvo žemai, ir atvirkščiai. Paukščiai, tupėję žemai, dabar skraido aukštai! … Tiesą sakant, Carlosai, … atlieku visai paprastą alcheminę sublimaciją. Mintimis pranešu Nielle apie savo meilę, o šį vakarą, kai ji sugrįš, išgirs virtinę „Myliu tave, Nielle! Myliu!“ …
— Tabarnak! Tu jai plauni smegenis?! … Sėji pasąmoninę propagandą?!
Išsigandęs studentas tvirtai tikėjo menininko galimomis psichinėmis galiomis. Tačiau labiausiai bijodamas, kad Damienas ir jam neužtrauktų panašaus burto, pirmas skubiai nusileido vidiniais laiptais.
Damienas neskubėdamas sekė iš paskos. Palaimingas, jis atidžiai apžiūrinėjo nuostabius plakatus su Luaros pilimis ir viduramžių dvaro gyvenimo scenomis, prisegtus prie seno koridoriaus sienų apmušalo. Mintimis persikėlęs į tuos tamsos laikus, jis prisiekė sau, tarsi mėgindamas patikėti, kad net kankinamas pasmeigiant ant kuolo, pervertas ir kraujuojantis trubadūro kūnas nebūtų sutrukdęs mylėti ir užkerėti užsispyrusią kilmingos damos pasąmonę. Nieko daugiau, tik ši damieniška mantra…
Užtrenkęs duris už jų nugarų, Carlosas kelis kartus patikrino, ar skląstis tikrai užsikabino, ar užraktas tvirtai laiko. Taip įsitikino, kad jo svečias daugiau niekada nesugrįš į trečią aukštą. Lėkdamas toliau lauko laiptais, atsisuko ir apsimestinai saldžiu balsu kreipėsi į vos spėjusį išeiti svajotoją.
— O, prieš atsisveikindamas norėčiau kai ko paklausti…
— Pirmyn, Carlosai, klausk!
— Ar tikrai tu parašei tą grafitį kieme, štai ten? … Užrašas „Hard Headed Woman“ skirtas Nielle, ar ne? …
Užrašo autorius nė nespėjo atsakyti į pirmąjį klausimą. Studentas, išvydęs menininko iš gėdos paraudusį veidą, dar labiau jį spaudė klausimais.
— Ką tuo nori pasakyti? … Ką slepia „H. H. W.“? …
Įkliuvęs į šį sumaniai užmestą spąstą ir priverstas neutralizuoti ironija pagardintą klausimą, dėl kurio jis ėmė įtarti, kad Carloso dosnumas buvo tik įžanga, kelias sekundes klaidžiojo savo mintyse, paskui apsimestinai dvejodamas atkirto…
— … Ką noriu pasakyti? … Pažodinį vertimą? … Ar tikrąją prasmę? … Hard Headed Woman? … ! … — Kietos galvos moteris. — Taip, būtent…! Myliu tave, užsispyrusi moterie!
— Cha! Cha! … Ir dar sakai, kad ją myli. Na ir na! Menininkų geriau nemėginti suprasti. Iki!
Trumpai pašaipiai šyptelėjęs, Carlosas nuėjo savo keliu garsiai kvatodamas.
Grįžęs į vienatvę, Damienas krūptelėjo iš baimės, įsivaizdavęs liūdną, bet visai tikėtiną Nielle reakciją, kai studentas šnipas neišvengiamai viską jai išpasakos. Nenusakomas įniršis.