XIII SKYRIUS
Nuo klausimų jo kakta susiraukšlėja. Aštrios kaip skustuvo ašmenys mintys drasko jo protą, tarsi neigiamos energijos usnys pintųsi ir kauptųsi smegenyse, virsdamos tikra magma. Išsekimas, tarsi perspėjimas, primenantis, kad jam liko vos dvi valandos psichinio darbo iš šios painiavos išsikapstyti, slopina pirminį jo polėkį. Paskutinė pastanga, menkas susitvardymas.
Aklai tiesdamas ranką, jis leidžia likimui sudrumsti nakties ramybę ir atsitiktinai išsirenka plokštelę. Jam terūpi nuleisti deimantinę adatą ant A pusės. Pirmosios natos… neįdomios! Tik staigiai trenkęs sau į krūtinę, norėdamas įtikinti save visa tai baigti, jis atpažįsta bjaurias seno, banalaus džiazo melodijas, skambėjusias šios laukinės terapijos pradžioje. Silpnumo apimtas vėl atsigula į savo kelionės priemonę – seną sofą, daugiau kaip šimtametį šeimos reliktą. Tokiomis aplinkybėmis jis mėgina pakelti savo atminties akcijų kursą.
Iš kelių kaime praleistų dienų jis paiso tik vieno prisiminimų blyksnio; prisimena vien tai, ką tas laikotarpis leido jam išsiaiškinti.
Nors po trumpo susilaikymo jo kraujas vis dar buvo užterštas narkotikais, švarus oras ir sugrįžimas į vaikystės aplinką jį atgaivino. Jis vylėsi, kad Nielle net per atstumą pastebės tą naujos sveikatos pojūtį.
Dar labiau nei fizinė būklė atsinaujinę atrodė jo ketinimai. Vos įžengęs į savo būstą, išdidžiai pakėlęs galvą, jis tyliai sumurmėjo vienatvei iššūkį primenantį pasveikinimą.
— Sveika, vienatve, tai jau mėgdžiojame? … Slepiesi tyloje? Ką gi! Turėsi nepastebimai įsilieti į aštuntines, trisdešimtantrines ir smuiko raktus, pritildytus iki prekybos centrų „muzako“ garsumo, nes taip tyliai klausysiuosi savo plokštelių. Daugiau nebeteršiu Nielle sielos savo nusivylimais. Muzika vilkės litanijos drabužiais, o mano miestietiška atsiskyrėlio buveinė prie to prisitaikys.
Ir prisiekiu savo brangiai vaizduotei: daugiau jokio įnirtingo budėjimo prie langų!
Staiga suabejojęs, jis stabtelėjo ties pažadais, kurių vis dėlto nenorėjo berti vėjais…
— Bet ką, po velnių, veiksiu su visu tuo laiku! Staiga pasijutau praradęs kryptį! Jei ir toliau patikėsiu paslaptis dienoraščiui, neišvengiamai imsiu kalbėti apie kaimynę. — Pabaigti savo komiksą? … Pernelyg primintų mano negrabumą ir nekantrumą. — Kasti sniegą nuo įėjimų ir vaidinti Don Kichotą, tą „užmaskuotą skambutį“? … Net jeigu norėčiau tik prasimankštinti, vėl rizikuočiau atsidurti audroje.
Visi šie pernelyg gyvi užsiėmimai, visos pramogos be paliovos primintų mano mūzą kiekvienu žodžiu, kiekvienu brūkšniu ar kastuvo mostu!
Lėtai jis atgręžė delnus į viršų, tarytum prašytų dangaus perskaityti juose ateitį. Subtilus suvokimas: juose įžvelgė tik savo rankų miklumo simbolį. Pakartojęs šį kreipimąsi, įsivaizdavo Aukščiausiąją Būtybę tokiu pat judesiu veikiant dar prieš pasaulio sukūrimą. Plėtodamas šį nepaprastą vaizduotės prasimanymą, jis nusprendė, kad dieviškos kūrybinės galios riba slypėjo jos apoteozėje. Ieva, pirmoji moteris.
Iš šio archajiško regėjimo iškėlęs galbūt net patį Dievą suvirpinusį kūrinio užbaigimo malonumą ir laimę, kurią jam, Damienui, reikėjo susigrąžinti, jis atrado įkvepiančią simbiozę. Sukurti antrąją Lilitą. Pagunda, kuriai jis sąmoningai pasiduotų. Kita moteris, nukreipsianti mintis nuo jo kančios – meilės Nielle. Tačiau visos jo aistros per asociacijas nuvedė tik prie kito, jau matyto lyrinio vaizdinio… Marilyn.
Vis dėlto trimačiu pavidalu atkurti harmoningą po Dvynių ženklu gimusios aktorės veidą reikštų tik pasikartoti. — Anksčiau vienas toks bandymas jau nepavyko. Daugybė pastangų lipdant pasirodė bevaisės. Dėl aplinkybių sutapimo pirmieji tūriai iš medžiagos ėmė ryškėti tuo metu, kai į gatvę atsikraustė Nielle. Abiejų moterų grožis, apatiškai besivaržantis menininko sieloje, silpnino jo dėmesį ir atitraukė nuo techninių skulptūros žinių taikymo.
Tad šiuo maloniu darbu Damienas išsikėlė uždavinį – pažaboti esteto susižavėjimą Nielle.
Po kelių minučių jis išėjo iš seno prie namo prigludusio sandėliuko, glėbyje nešinas sunkiu šaltos, beveik sustingusios plastilino masės ryšuliu.
Kai jis žengė ant antro aukšto lygyje sandėlį su veranda jungiančio tiltelio, jį nužvelgė trys nepažįstamieji, kopiantys tais laiptais į trečią aukštą. Vienas jų, gana aukštas vyras, į kitus kreipėsi angliškai, vos slėpdamas stiprų portugališką akcentą. Jis atidarė duris jį lydinčiai porai. — Damienas nedrįso savęs nieko klausti, bijodamas padaryti išvadą, kad Nielle išsikraustė.
Medžiaga tapo minkoma tik po kelių valandų. Kol laukianti masė šilo iki darbui tinkamos temperatūros, svajotojas skaitė turimas žvaigždės biografijas. Iš gausių vaizdinių šaltinių jis ištraukė Marilyn atvaizdą – moters, kurią meilės nusivylimai veikiau sukrėtė, nei subrandino. Nuotrauką moters, sugniuždytos negalėjimo užmegzti atvirų, normalių, visiems matomų santykių…
Kitomis dienomis Damienui teko dvigubai stengtis, nes jis vos pajėgė užmiršti daugybę judesių viršuje. Vis dėlto susitelkęs į kūrinį turėjo pripažinti, kad jo mylimosios valdose trikdžių lijo kaip iš kibiro. Be to, Carlosas ir Lou, kurie vis dar gerai sutarė, reguliariai prisidėdavo prie pasikeitusios kompanijos.
Mios žingsnius jis atpažindavo lengvai, bet veltui mėgino negirdėti Nielle žingsnių. Net susikaupęs prie darbo pajėgė atskirti visus veikėjus – senus ir naujus. Išskyrus vieną, įsiliejusį į tą neįprastą perkusiją jam nesant namuose. Jam rodėsi, kad tuos kulnų kaukšėjimus jau buvo girdėjęs anksčiau, tačiau jų su niekuo nesiejo. Po tais žingsniais slypinčiam vaizdiniui jis davė vardą „Susilaikymas“.
Kaskart juos girdėdamas, kad nekankintų savęs klausimais, jis padrąsinimui tuo pačiu tonu kartodavo, jog biusto pradžia pavyko – lyg ši frazė būtų įrašyta.
***
Prisiminęs tą skausmingą sausį, atvykusį samdinių pastiprinimą, naują žaidėjų būrį, sapnopatas krūpteli. Jis žino, kaip tada negrįžtamai nugrimzdo į dvokiantį jausmų, išderintų nesugebėjimo suprasti kitų reakcijų, bedugnį. Nežinomybės baimė. Blogis jį jau buvo palietęs, o netrukus sužeis. Visiškas pažeminimas laukė užkulisiuose. Banali muzika jam atrodo dar lėkštesnė. Įprotis? … Rutina? … Jau?!
Jo rankos energingai minkė medžiagą ir lipdė vis geriau. Jis aiškiai jautė, kad vis tiksliau vertina, kaip perkelti fotografijos modelio linijas į trimatį pavidalą. Pamėgęs šią išraiškos formą, jis net užsigeidė iš atminties sukurti Nielle profilio bareljefą.
Jis vis dar klajojo šio prasimanymo svaigulyje, kai netikėtas telefono skambutis jį iš ten ištraukė.
— Damienai! Čia Lou Jobimas. Jei dabar esi laisvas… norėčiau paprašyti mažos paslaugos.
— Sakyk! Kas yra? — atsakė jis susidomėjęs ir atidžiai klausydamasis, nors tuo pat metu šluostė nuo ragelio riebius plastilino pirštų pėdsakus.
— Matai… nusipirkau iš Bruce'o gramą hašišo, bet jis neturi laiko atvežti jo čia, į „Gula Lupus“. Tau tereikėtų užsukti pas jį, paimti prekę ir atnešti ją čia!
— Gerai! Sutinku! Einu! … Iki pasimatymo!
Įžvelgęs tik galimybę atsitiktinai sutikti Nielle, Damienas nė tylomis nesvarstė šio prašymo ir paliko nuošalyje savo pretenzingą iškrovos būdą.
Nors iš pažiūros atsainus, bet įtarus, Damienas juto kylantį pyktį. Vis dėlto pirmoji per kelis mėnesius jo paprašyta paslauga buvo rizikinga. Vos Bruce'as jam pasakė, kad tą placebą reikia skubiai perduoti Lou, jis patraukė restorano link. Pėsčiomis. Lygiai du kilometrai. Tūkstantis kančių svajotojo galvoje.
— Aš noriu palikti jus ramybėje, bet nepiktnaudžiaukite savo nedorais sumanymais; antraip nežinau, iš kokių gelmių išsiverš mano reakcija. — Po velnių! … — Ši netikėta kliūtis neturi manęs įkalinti kartėlio ydoje, juolab didinti sumaišties ir sąstingio mano galvoje. — Bet! … Gal jie ruošia spąstus? Nori, kad mane suimtų, įkištų į kalėjimą? — Ne, Damienai! Liaukis šmeižęs mintyse, stabdyk tas pašalines mintis. Lou niekada nerizikuotų įtraukti Bruce'o Brouillette, namo šeimininko sūnaus, į tokį makiavelišką planą.
Jau pusė kelio įveikta miesto ir jo paties įtemptos nervų sistemos labirintais. Jis žengia pirmyn, o vaizduotė nuvažiuoja nuo bėgių, kurstoma šaltos gatvės žibintų šviesos ir jų šešėlių, primenančių baltų akmeninių paminklų kapines.
— Jei Lou mėgins mane išprovokuoti, atsidūręs jo teritorijoje pasitrauksiu pro galinį išėjimą. Neturiu Vilhelmo Užkariautojo drąsos ir ryžto. Ne, ačiū, jokio Hastingso mūšio man! — Jei Nielle turėtų telepatinių galių, pajustų mano meilės nuoširdumą ir suprastų, kodėl natūralu, kad bijau jos ir viso jos pulko. Ir po velnių! Tegul visi jos šaunieji riteriai eina š…!
Iškėlęs dešinę ranką, Aukščiausiajam parodė vidurinį pirštą, maldaudamas perduoti žinią tiems, kam reikia. Pats, bailys, tam neturėjo įžūlumo.
— Na štai, restoranas! … Tereikia paieškoti kišenėse – gal dar liko bent kreivos šypsenos trupinys.
Didžiulis skurdas neleido jam lankytis restoranuose, todėl malonios ir taisyklingos manieros buvo šiek tiek svetimos. Drovumas atstojo gerų papročių neišmanymą: prie įėjimo jis kantriai laukė, kol kas nors parodys vietą.
Lou, tuo metu dalijęs kulinarinius nurodymus padėjėjui, iškalbingu gestu pareikalavo, kad kubeliais supakuotų sapnų kurjeris kelias minutes pakentėtų.
Neturėdamas pinigų net kavai, Damienas leido laiką skaudindamas savo skonio receptorius pavydu ir skaitydamas valgiaraštį. Tik eilutės gale surašytos kainos galėjo tapti tepalu jo liežuvio niežuliui malšinti.
— Sveikas, Damienai! Tai… matei Bruce'ą? …
— Taip! Paprastas patvirtinimas, kurį lydėjo nepastebimas daikto perdavimas.
Tapęs stebuklingojo kvadratėlio savininku, Lou, dėkodamas Damienui, apsiribojo šypsena, kokia šypsosi aukščiausią apdovanojimą gaunantis abiturientas. Jis jau ruošėsi išlydėti svajotoją.
— Sveikas, buvęs kaimyne! Kaip gyvenimas? … Kas naujo? — įsiterpė Rachelle, buvusi Brouillette nuomininkė, kačių mylėtoja ir restorano bendrasavininkė.
Iš puikybės ar įpročio? Lou, niekada neatsisakydavęs malonumo būti dėmesio centre, nusprendė užčiaupti menininką pirmas prabilęs ir ėmė taukšti.
— O, jis tebegyvena antrame aukšte… Vis dar tarp Nielle ir Bruce'o… — Virėjas apgalvotai nutilo kelioms sekundėms, kad spėlionės galėtų išbrinkti per trumpą pauzę, dar prieš Damienui spėjant prasižioti. — Beje, menininke! Dar nepapasakojau paskutinės naujienos… Įsivaizduok, Nielle sesuo Mia netrukus ištekės už užsieniečio. Jis Kanadoje gyvena vos šešias savaites.
— Iš kokios jis šalies? — paklausė Rachelle, susižavėjusi egzotiška santuoka.
— Portugalas. Regis, jo tėvai pasiturintys. Šiaip ar taip, savo nuomonę jau susidariau. Tas pats per tą patį! … Daug imigrantų tokiu teisėtu būdu siekia pilietybės.
Pamatysite, ar vos užsimovusi žiedą Mia negaus skyrybų. Aš nesu prieš imigraciją, bet reikia saugotis!
Kol Rachelle mėgino sušvelninti Lou socialines ir politines pažiūras apie imigraciją, svajotojas stipriai sukando lūpas, kad visu balsu nesuriktų: „Ksenofobas!“
Suvokęs, kad jo pliurpalai galėjo sumažinti šeimininkės pagarbą jam, Lou išsisuko paminėdamas neseniai vartytą prabangų žurnalą. Jis pabrėžė, kad ten pastebėjo nuostabias Papua vietinių gyventojų, išsidažiusių karo dažais, fotografijas. Paskui, palydėdamas savo pasiuntinį prie išėjimo ir jį skubindamas, paprašė Damieno padėkoti Bruce'ui.
Grįždamas nė kiek nepraturtėjęs, nes už beverčio brangaus krovinio gabenimą nepareikalavo jokio procento, svajotojas vėl traukė į įprastą vargą. Nei raudoni šviesoforai, nei taksi, vairuojami (?) tarsi „Formulės 1“ lenktynininkų, negalėjo atitraukti jo minčių nuo „Gula Lupus“ viryklių metraštininko paskalų.
— Prakeiktas tas Lou… vilkolakis! Su juo nuolat atrodo, kad jis kalba užuominomis, kad žodžius, kaip virėjas, kaitina po uždengtu dangčiu.
Kokiu klastingu tikslu jis leido suprasti, kad aš vis dar esu tarp Nielle ir Bruce'o Brouillette? Kodėl tas… vis dar? … Ar tapau kliūtimi dviprasmiškiems Nielle santykiams su paaugliu, kuris savo žavesį maitina roko dainininkų grimasomis?
Nielle, tu mane persekioji mintyse! … Juk prisiekiau daugiau nebegalvoti apie tave, mieloji kaimyne. Kur dingo mano Naujųjų metų dienos pažadas?
Nenustodamas eiti Damienas prisidega cigaretę. Iškilmingai įtraukia pirmą dūmą, tarsi rūkytų taikos pypkę: jis atmeta mintį vėl kariauti su kitais ar savimi. Vis dėlto turi ištraukti nuodingas nuotrupas iš paskalų, kurias Lou ką tik atskleidė Rachelle akivaizdoje.
— Artėjančios Mios vestuvės su portugalu… kodėl jam rūpėjo man apie tai pasakyti? Jokios priežasties! — Bet jeigu paleisčiau mintis plaukti, klastingai nusileisčiau į burleskinio damienizmo tyrlaukius ir surežisuočiau ilgą raudotojų eiseną, besislepiančią po ilgu jaunosios Mios vestuvinės suknelės šleifu. Jos virstų šmėklomis, simbolizuojančiomis neįmanomas viltis, išskrendančias kartu su vestuvių ceremonija.
Iš tolimų aukštų kalnų Wagnerio choras skelbtų, kad norėdamas užkariauti vieną, suviliojau kitą.
Mikliai Damienas įmetė nuorūką į kanalizacijos šulinio ventiliacijos plyšį ir kartu atsikratė trumpo kliedesio pėdsakų.
— Mane vis stebina, kaip lengvai galiu svajoti apie meilę. Kai buvau pradėtas, tėvus turbūt valdė Morfėjas! … Ak! — Koks juokingas jaučiuosi! Sakoma, naktis atneša išminties! O gal veikiau miegas? Todėl jis sumanė lengvai užkandęs anksti gultis.
Tačiau ant paklodžių jis nebuvo vienas. Šalia jo gulėjo nemiga, nemirksėdama spoksojo į jį ir tempė į nesuskaičiuojamus epinius nuotykius.
***
Sapnopatas nežino, ar pasieks išsilaisvinimo ribą. Laiko riba jau už kelių minučių. — Neuronai įkaitę iki baltumo, o mazochizmas, dėl jo teikiamo adrenalino virtęs būtinybe, stumia jį ant prastais prakaitais permirkusios sofos prie paskutinių prisiminimų. — Džiazo plokštelės A pusė baigėsi. B pusės nebus. Kaip nematomoji Mėnulio pusė, jis užpildys savo tamsą palaidotais vaizdais, kurie džiūgauja galėdami nusižudyti vėl iškilę į paviršių.
— Velnias! Negaliu užmigti. Kvailiausia, kad žinau priežastį. Niežti rankas vėl susisiekti su Nielle!
Pykdamas ant savęs, nemigos kankinamas vyras atsikėlė ir lėtai išgėrė stiklinę šalto vandens, norėdamas nusiraminti. Tada nuėjo prie skulptūros, ketindamas padirbėti ir atitrūkti nuo jį užvaldžiusio svaigulio.
Kuo labiau glostė formas, vis panašesnes į Marilyn veidą, tuo nesąžiningiau troško, kad po jo pirštais liečiami, taisomi, gludinami tūriai priklausytų jo kalintojai – tai, kuri įkalino jį laike ir viename vieninteliame jausme. Viename sunkiausių ir labiausiai pakrikusių: meilėje!
Vėlai popiet jis pabudo sustingęs nuo ankštos, nepatogios sofos; norėjo tik trumpos pertraukos po naktinio darbo, bet vos atsigulęs užmigo. Nebesusigaudydamas, kiek valandų, dar kelias minutes gulėjo, tingiai planuodamas likusią dieną. Paskui prisiminė sapną.
(Nielle tapo naująja jo komikso heroje. Jis pats tapo senu išminčiumi. „Mes kalbėjomės mįslinga kalba. Ji mane taip žavėjo, kad man tarytum augo sparnai.“)
Nustebintas šio poetinio perdirbinio, kurį jam dovanojo pasąmonė, bet neatsisakydamas simbolinės analizės, jis pasigamino vieną savo bjauriųjų tirpios kavos puodelių ir išgėrė vienu mauku. Kadangi kavos nuosėdos veikė jį lyg slaptas psichotropinis preparatas, lėtai išgėrė ir antrą to siaubingo nuodo puodelį. Šis netikėtas toksiškumas pažadino mintį suintriguoti Nielle užšifruotu pranešimu.
— Šįvakar, gražuole, įkišiu beprotišką prisipažinimą į medinę dėžutę, pritvirtintą prie tavo durų keliais surūdijusiais varžtais. — Man nusispjaut, jei Carlosas bandys perimti laiškelį, nes manyje tūnantis burtininko mokinys mėgaujasi galimybe jį suklaidinti. Ypač jei vagis Carlosas grįš girtas.
Stebėdamas paskutinį lašą puodelio dugne, kuris vis vėso, ir svarstydamas, ar verta jį išgerti, jis kuria žodžių struktūrą, kad galėtų prasibrauti sapnų kalba į priešo tvirtovę.
— Pirmiausia – trumpai! Antra – tiesiogiai susieti Nielle su personažu. Su fėja mano sapne, su didvyriška moterimi mano komikse. Galiausiai pasirašyti taip, kad tik ji galėtų susieti ezoterinį slapyvardžio kodą su manimi.
Norėdamas užgožti rašiklio šiurenimą popieriuje ir sąžinės įrėžtus priekaištus, perspėjančius, kad tuoj palūš ir sulaužys pažadą, jis diktavo žodžius sau pats – kaip tingus karalius, pusiau kurčiam raštininkui murmėdamas oficialų laišką…
(— „Fėja N. slepiasi. Ar man tylėti?
Myliu tave. Sfinksas!“)
Kelias minutes jis nenuleido akių nuo mįslingo prisipažinimo. Skaitė ir skaitė jį šimtą kartų. Damienas net norėjo, kad mėlynas rašalas pavirstų alcheminiu auksu, o žodžiai – meilę sužadinančiu eliksyru. Šis neįprastas savo kūrybos garbinimas tęsėsi iki vėlumos, kai žmonės, baigdami dieną, renkasi tarp vakaro žinių ir senamadiško pasimylėjimo.
Nesistengdamas išlikti tylus, jis nuėjo įmesti sibiliškojo teksto į tą Pandoros skrynią, kurioje jau buvo likusi vien viltis – jo laukimo išvargintą pašto dėžutę. Grįždamas prie savo svajonių duris uždarė nė kiek neatsargiau; iš mažo būsto besiveržiantys sapnai neleido jam būti nepastebimam. — Jis svajojo garsiai. — Tie proto saldumynai, aiškūs, tačiau gyvi kaip kalnų aidas, nutrūko spragtelėjus skląsčiui.
Tuoj pat sceną pratęsė greiti, ritmingi žingsniai lauko laiptais. Damienas, uždusęs, širdžiai plakant iš geismo, grįžo prie savo nekalto, tačiau tikslingo slapto stebėjimo. Skubėjo pasislėpti, kad galėtų ramiai pasigrožėti grįžtančia Nielle. — Tulžingas džiaugsmas. — Keistas siluetas, pagriebęs jo laišką, užgniaužė jam kvapą, staiga nuskuodė laiptais ir tiesiog pradingo iš kiemo. Lygiai taip pat greitai atsidarė Brouillette namo priekinės durys ir vėl užsivėrė; tas pats ritmas tarsi patvirtino keistą akimirkos logiką.
— Prakeiktas! Kad ir kas tu būtum! — staugė jis vagies, jo akyse pavogusio paslaptingą mūzai skirtą žinią, link.
Jis nejudėjo, taip stipriai griebdamas nuo svetimų akių jį saugančias užuolaidas, tarsi norėtų jas suplėšyti. Pirštus atleisdavo tik tada, kai iš naujo apmąstydavo priešiško jo troškimams žmogaus išvaizdą.
— Panašus į nuo galvos iki kojų apsirengusį, veidą prisidengusį androginą; neįmanoma nustatyti lyties. Kepurė užsmaukta iki ausų, šalikas dengia likusį veidą. Šunsnukis ar kalė – tas žmogus buvo įsisupęs į storą tamsų paltą ir avėjo didžiulius žieminius batus. Ne savo. Senio Brouillette batus. Tuos, kuriuos jis avi gremždamas ledą nuo balkonų, verandų ir šaligatvių; tuos, kuriuos apsiauna eidamas dirbti.
Bet kodėl, Dieve mano? … Kas iš Brouillette šeimos toks nežmoniškas, kad taip manęs nekenčia ir, įsikišęs į mano kančią, dar labiau viską supainioja?
Sukaustytas nuostabos ir įniršio, kad negali įvardyti tos žieminiais rakandais apsikarsčiusios baidyklės, jis užsisklendė savyje, niekindamas apačioje gyvenančių kaimynų abejingumą.
— Ar šiuose prakeiktuose namuose gyvena vien baisiausi veidmainiai? Jūs, iš apačioje esančio pragaro, jūs, girdintys muzikos išaukštintas mano žinias, kurias siunčiau savo rojui! Ar įžeidžiau jus savo painia beprotybe tiek, kad nusprendėte varžyti mano laisvę? … Tegul tas jus užkrėtęs piktumo virusas visus jus išdulkina!
Visomis išgalėmis mėgindamas atsipalaiduoti, jis žvelgė į grindis, tarsi norėtų užtvindyti žemutinį aukštą savo bangomis.
— Nesibaiminkite, esu sveiko proto. Aš įsimylėjęs, štai ir viskas! Bet turite suprasti mano nerimą dėl neteisybių, kuriomis mane apdrabstote tarsi išmatomis!
Nukreipęs žvilgsnį į priešingą pusę, Damienas, sukrėstas dar vieno savo pranešimo perėmimo, vėl ėmė svarstyti apie telepatiją – nors neveiksmingą, vis dėlto vienintelį įmanomą kelią išsklaidyti emocinį rūką, verčiantį jį dejuoti.
— Nielle, aš tave myliu. Tiesiog myliu tave!
Kaip nepakeliamas skausmas, turintis prasiveržti iš pat vidurių, ką tik patirtas nusivylimas suėmė jam gerklę; tokiu balsu, nuo kurio jo katė krūptelėjo, o sienos drebėjo, jis iš visų jėgų suriko.
— Ungerechtigkeit!
Tarsi keiksmas išsviestas vokiškas žodis, reiškiantis „neteisybę“, nuaidėjo per vingrias kaimynų šmeižto istorijas. Netrukus jo ašaros priminė apie save tylai, kuri savaip kūkčiojo, lyg guostų draugą.
Damienas, sukniubęs ant kojų, geidė savo lovos patogumo, norėjo joje sušvelninti staigaus persekiojimo šiurkštumą.
Apie vidurnaktį jis išniro iš trumpo, neramaus ir beveik neatgaivinusio miego. Atsisakęs kofeino dozės, priėjo prie dar neužbaigtos skulptūros. Šiuose į beprotnamį panašiuose namuose jautėsi daugiau nei vienišas: tarsi sumuštinyje tarp supelijusios duonos – Brouillette šeimos – ir pašventintos ostijos, kuria jam visada buvo mylimoji. Tad atsigręžė į nebaigtą atkurti atvaizdą tos, kurios jau nebebuvo, į savo tarnybinę mūzą Marilyn, kad galėtų jai išsipasakoti.
— Tu tikrai vienintelė mane supranti, panele Monroe. Ir tavo meilės gyvenimą sudaužė audros. Vis dėlto… bijau, kad maniškis tikriausiai nė neprasidės. Ar žinai, ką vakar turėjau ištverti…!? Pasakyk, kodėl jie naudoja akušerines niekšybės žnyples, kad nutrauktų kiekvieną mano vilties užmegzti ryšį su tavo varžove užuomazgą?
Kam visa tai! Kaip ir Dievas, tu man neatsakai. Bijau, kad galiausiai Liuciferis pasirodys stipresnis! Visos tos pasaulio problemos… visas tas blogis manajame.
Vis dar murmėdamas apie vakarykščius įvykius, menininkas lipdymo įrankiu braižė amerikietiškos Afroditės plaukų bangas. Būtų pasileidęs švelnaus džiazo, jei naktis nebūtų taip priartėjusi prie ryto. Taigi Damienas vertė save matuoti laiko tarpus tarp nepadoraus namo tylėjimo ir jo girgždesių. Į pastaruosius, kuriuos judino vėjo gūsiai, įsiterpdavo kiti, taisyklingesni garsai. Nors susikaupti darėsi vis sunkiau, jis toliau raižė plastiline plaukus.
Tie saviti garsai liudijo nerimą keliantį susijaudinimą. Iš pradžių lengvi, vos juntami ir reti, jie vis dažnėjo, leisdami jam atpažinti jų šaltinį: slaptus Nielle meilės žaidimus su partneriu, kurio tapatybės paieška tik sustiprintų jo kančią.
Vis labiau blaškomas troškimo pačiam atsidurti toje drėgnoje šilumoje, nepakartojamame dieviškojo prieglobsčio švelnume, toje naktinėje alkovoje, Damienas nusprendė perkelti skulptūrą į savo vienišą miegamąjį. Miegas jį ten pasitiko, kol jis bergždžiai mėgino analizuoti kūrybos klaidas, kurias sukėlė erotinis Nielle balso crescendo.
Träumen! … Dreaming! … Sapnuoti! …
(„Esu ilgesio kamuojamas gyvūnas, išsekintas tų švelnių dejonių. To „Džiaugsmo himno“, kuriuo tampa Nielle orgazmas. — Karštligiškai mėginu ištrinti, šiurkščiai išbraukyti šias malonaus ištvirkimo minutes. Paskui Nielle, judėdama ant jaudinančiai išlenktų, juodo nailono kojinėmis aptemptų kojų, mokosi iš akademiko, kuris išradingai kursto jos susidomėjimą savimi – šlovinguoju personažu, veiksminga satyra gludinančiu mano nepamirštamo negrabumo postamentą.“)