XVIII SKYRIUS — EPILOGAS
Lietus jau nebebloškė taip smarkiai, bet vis dar alsavo lietvamzdžiuose, žemai svyrančiuose parko lapuose ir šaligatvio plyšiuose. Iki kaulų nuplauta Šlovingosios Taikos gatvė nebeatrodė kaip gatvė. Ji priminė ilgą juodą randą, susiūtą virpančiais gatvės žibintų atspindžiais.
Damienas tebesėdėjo bute, iš kurio buvo išvaryti visi jo vaiduokliai. Prie kojų — atviras lagaminas. Nereikalingas revolveris, vis dar suvyniotas į rankšluostį. Viskas peržiūrėta. Viskas išversta kaip ligota žemė. Nielle, Mylène, Lysianne, Marilyn, Bichoune, Brouillette'ai, žingsniai laiptais, balsai iš trečio aukšto, prarasti metai: tiek veidų, tiek karštligiškų būsenų, tiek nuolaužų, kurias, jo manymu, pagaliau sudėjo priešais save.
Jis sunkiai kvėpavo, bet kvėpavo.
Štai ką dabar vadino pergale.
Vėjo gūsis kilstelėjo prastai užvertą langą. Ant stalo suvirpėjo popieriai. Ryto laikraštis, pagal anoniminį kvartalo paprotį pakištas po durimis, staiga atsivėrė tarsi pernelyg ilgai tylėjusi burna. Pirmasis puslapis pakilo ir vėl nukrito, atsivėręs jo akims.
DAMIENAS D. ĮVARDYTAS ĮTARIAMU BENAMĮ PER LIŪTĮ MIRTINAI PARTRĖNKUSIU VAIRUOTOJU
Be pastogės gyvenęs vyras, rastas negyvas mažoje Centro Pietų rajono gyvenamojoje gatvėje, antradienio vakaro liūties metu, kaip manoma, buvo partrenktas automobilio. Pirminiais tyrimo duomenimis, vairuotojas nuvažiavo nesuteikęs pagalbos nukentėjusiajam.
Dažų pėdsakai, taksi vairuotojo parodymai ir keli kaimynystėje surinkti liudijimai, kaip manoma, leido tyrėjams atsekti Ford automobilį, priklausantį buvusiam šio rajono gyventojui Damienui D. Rengiant laikraštį spaudai oficialūs kaltinimai dar nebuvo pareikšti. Vis dėlto policija teigia nustačiusi įtariamą vairuotoją ir siekianti nedelsdama jį apklausti, kad išsiaiškintų tikslias tragedijos aplinkybes.
Auka, maždaug penkiasdešimties metų vyras, rengiant laikraštį spaudai dar nebuvo oficialiai atpažinta. Tačiau pareigūnai mano, kad tai benamis, pažįstamas kvartalo prekybininkams ir dažnai matytas šalia parko, besidriekiančio palei Šlovingosios Taikos gatvę.
Damienas antraštę perskaitė kartą. Paskui antrą. Trečią kartą žodžiai nustojo būti žodžiais. Jie virto iki baltumo įkaitusiais metalo gabalais, kuriuos kažkas lėtai grūdo jam po oda.
Lietingą vakarą.
Fordas.
Duslus smūgis.
Tas šešėlis, kurį jis atsisakė pamatyti.
Jis prisidengė burną ranka. Neištrūko nieko. Nei riksmo, nei maldos, nei keiksmo. Tik trumpas, kone gėdingas iškvėpimas — žmogaus, kurį tiesa pasivijo net nebėgdama, alsavimas.
— Ne… — sumurmėjo. — Ne. Tik ne tai.
Tačiau atmintis, visą naktį jam tarnavusi kaip teatras, tribunolas, altorius ir bendras kapas, šįkart atsisakė paklusti. Ji nebesutiko su skausmo estetika. Ji primetė jam žiaurų, sausą faktą.
Jis važiavo atbulas.
Jis partrenkė.
Jis nuvažiavo toliau.
Jis vėl pamatė lietų ant priekinio stiklo, nespėjančius valytuvus, vandenyje paskendusius žibintus, juodo vandens tuneliu virtusią gatvę. Veidrodyje, į kurį tada nepažvelgė, vėl išvydo savo veidą. Vėl išvydo šešėlį. O gal tiksliau — savo valia nepamatytą šešėlį. Nes jį buvo matęs. Per mažai, kad suprastų. Pakankamai, kad jau nebegalėtų sakyti nieko nežinojęs.
— Aš palaikiau žmogų daiktu.
Šis toks paprastas sakinys jam sukėlė didesnį pasibjaurėjimą nei visos ankstesnės tirados. Visą gyvenimą jis moteris vertė mūzomis, kaimynes — regėjimais, tylą — pranešimais, atsisakymus — likimais. O dabar, pačią tikriausią savo gyvenimo akimirką, pasielgė atvirkščiai: žmogų pavertė daiktu.
Manė atėjęs čia tam, kad išrautų Nielle iš savęs. Išrauti su šaknimis. Ištremti iš atminties, kaip išvaroma karštligė, kaip atsisakoma pernelyg pavojinga tapusios iliuzijos. Tačiau kuo labiau bandė ją ištrinti, tuo žiauriau tiksliai ji atgimdavo.
Nielle jau nebuvo vien moteris. Ji tapo slaptu jo sielos kambariu. Balsas, kvapas, figūra laiptuose, kvėpavimas virš jo galvos — ir visa jo esybė apsiversdavo. Jis mylėjo ją neįmanoma, neproporcinga, nuo vienatvės kone pabaisiška meile. Meile, kuri nepajėgė tapti kūnu, nerado vietos tikrovėje ir, negalėdama būti išgyventa, virto vidine religija.
Jis pamilo ją dar iki iš tikrųjų pažindamas. Tai jį ir pasmerkė. Jis pamilo regėjimą anksčiau už asmenį, ženklą anksčiau už veidą, svajonę anksčiau už moterį. Mylėjo jos žingsnius virš lubų, jos buto tylą, pro langus sklindančią muziką, kvapus, kurie nusileisdavo laiptais anksčiau už ją. Mylėjo tai, ko ji nė nenutuokė duodanti. Mylėjo tai, ko ji jam niekada nežadėjo.
Tačiau net tai suprasdamas negalėjo jos paversti vien iliuzija. Nielle egzistavo. Ji kvėpavo virš jo, vaikščiojo kieme, kalbėjo, juokėsi, kentėjo, gyveno. Ji nebuvo atsakinga už ligotą katedrą, kurią jis pastatė aplink jos vardą. Tačiau jo mintyse tas vardas užėmė visko vietą: grožio, kaltės, laukimo, stokos, neįmanomo išrišimo.
Jis mylėjo ją taip, kaip kartais myli paklydę vyrai: ne dėl laimės, o norėdami pavadinti savo bedugnę. Mylėjo ją eidamas prieš patį save, prieš Mylène, prieš Marilyn, prieš kasdienį gyvenimą, prieš laiką. Mylėjo, kol supainiojo tikrą moterį su sapnų būtybe, kurią išskaptavo savo naktyse.
Mylėjo ją ir kaip pasipriešinimą mirčiai. Gal tai buvo baisiausia. Visus tuos metus Nielle buvo įsivaizduojamas įrodymas, kad jis dar ne visai baigtas. Kol galėjo dėl jos kentėti, prisikviesti jos veidą, iš naujo atverti žaizdą tiksliai kaip kunigas, iš naujo uždegantis žvakę, jis tikėjo tebesąs gyvas. Jo meilė buvo ne vien aistra. Tai buvo paskutinė jo išlikimo sistema.
Dabar, baigęs šią kelionę, jis suprato niekada iš tikrųjų nenorėjęs užmiršti Nielle. Norėjo tik išsivaduoti iš kančios ją mylėti. Siaubingas skirtumas. Nes pati meilė liko nepažeista, palaidota po griuvėsiais, kaip žarija, atsisakanti užgesti.
Laikraštis drebėjo jo rankose. Benamis, lietus, automobilis, smūgis, įtariamo vairuotojo pavardė — visa tai priklausė tikrajam pasauliui. O Nielle priklausė platesnei, negailestingesnei teritorijai, kurioje Damienas visada gyveno. Ji buvo jo nusikaltimas be regimos aukos, stebuklas be išganymo, asmeninis dangus ir savas pragaras.
Jis atsistojo. Kojos drebėjo. Panoro eiti prie durų, į gatvę, pas policiją, pasitikti bet kokių pasekmių. Tačiau butas ėmė suktis aplink jį. Sienos, nebylios prisiminimų bendrininkės, grąžino jam jo paties susidvejinimų aidą.
Damienas prisiminė seną pagundą, gal senesnę net už Nielle: norą pakilti virš savęs, apsimesti ženklu, išrinktuoju, šventa auka. Puikybės ir dūmų labiausiai išpūstomis naktimis svajojo būti daugiau nei žmogus. Ne vien nepavykęs menininkas. Ne pabėgęs vyras. Ne nerangus tėvas. Ne mažas sužeistas svajotojas. Ne. Kažkas didesnio, pavojingesnio, absurdiškesnio.
— Ar tave užburtų Kristaus, kad ir anoniminio, charizma? — kadaise klausė Nielle nebuvimo.
Sakinys grįžo su bjauriu tikslumu. Ar jis jį galvojo, rašė, ar tapė — nesvarbu. Jis jam priklausė. Kaip ir tie groteskiški vardai: Petrus Romanus, Kristos Anonymus, netikras pranašas ar kambario antikristas. Savo paklydimuose klausinėjo savęs, ar turi ką nors gelbėti, nuversti Dievą, bausti dangų, apvaisinti simbolius, perdažyti pasaulį šventvagystės spalvomis.
Prisiminė freską. Raudonus dažų purslus. Dažais dvokiantį kambarį. Marilyn, virtusią Marija Magdaliete, savo paties profilį, karūnuotą beprotybės. Prisiminė tą sakinį, teisingesnį, nei būtų norėjęs: „Prisipažįstu turįs sąmoningą polinkį į psichikos skilimą.“ Tai ne mokslinė diagnozė, o nepadorus susidvejinimo šauksmas; liguistas troškimas pakankamai giliai nugrimzti į beprotybę, kad pakeistų pasaulio suvokimą — ir iš puikybės patį pasaulį.
Bepročiais niekas netiki. Štai kas jį žavėjo. Susidūręs su šiuo visuotiniu netikėjimu, jis atrado gėdingą laisvę. Kadangi niekas jo nevertino rimtai, galėjo įsivaizduoti bet ką. Kadangi niekas jo nesekė, galėjo tikėti, kad pats dangus jam rodo kelią. Kadangi niekas jo nemylėjo taip, kaip reikalavo, galėjo pats save pašventinti meilės kankiniu.
Tačiau benamis nebuvo simbolis.
Žmogus buvo miręs.
Joks vidinis teismas, joks juokdario gynimas, joks dangiškasis tribunolas nebūtų galėjęs jo išteisinti. Vis dėlto, iš seno įpročio, jį suviliojo noras sušaukti įsivaizduojamą teismą.
— Jūsų kilnybe! Gerbiamosios prisiekusiosios ir gerbiamieji prisiekusieji! Įsižiūrėkite į mano ginamąjį. Ar jis iš tikrųjų atrodo kaltas? Jo plaukai, barzda, išdegusios akys, nuo dūmų pageltusi oda, nuvertinto pranašo išvaizda… argi visa tai savaime nebyloja apie nepakaltinamumą?
Jis pats save nutraukė sausu juoku. Juokas truko neilgai. Jis tarsi perrėžė jam gerklę.
— Ne. Tik ne šįkart.
Gynybos kalbos nebus. Nebus Kristos Anonymus. Nebus Petrus Romanus. Nebus pavargusio antikristo, nei eunucho Kristaus, nei slapto Evangelijos žigolo, nei vargano karaliaus, nei karaliaus juokdario, išgelbėto vargšų meilės. Visi tie veikėjai, ego kaukės, religiniai šarvai, griuvo aplink jį su šlapiu seno kartono garsu.
Jis buvo tik Damienas.
Damienas, verkęs lietuje.
Damienas, nepažvelgęs atgal.
Damienas, kuris, eidamas gelbėti savo sielos, galbūt atėmė kito žmogaus sielą.
Tada susidvejinimas, kurio kadaise ieškojo, kurį skatino, su kuriuo kone flirtavo, jam jau neatrodė durimis į didybę, o tik paprastu plyšiu, pro kurį žmogus išsisuka nuo savo poelgių. Jis suprato niekšišką lengvumą sakyti, kad savyje esi dvejopas: tas, kuris smogia, ir tas, kuris nieko nežino; tas, kuris myli, ir tas, kuris griauna; tas, kuris svajoja, ir tas, kuris žudo; tas, kuris laiko save Kristumi, ir tas, kuris palieka kūną gatvėje.
Šio lengvumo jis nebenorėjo.
Laikraštis išslydo iš rankų. Atverstame puslapyje antraštė liko įskaitoma, milžiniška, beveik gyva. Lietus, vėl gūsiais daužantis langą, regis, norėjo nuplauti rašalą. Bet jam nepavyko.
Damienas pritūpė, pakėlė dienraštį ir iškilmingai lėtai padėjo ant stalo. Priėjo prie lagamino. Revolveris tebebuvo ten — mažas šaltas gyvūnas, vis dar suvyniotas į rankšluostį. Ilgai į jį žiūrėjo. Sena išeitis. Nešiojamoji juodoji skylė. Lengvas pabėgimas, užmaskuotas tragedija.
— Mirti dabar reikštų ir vėl sapnuoti, — tarė jis.
Uždarė lagaminą, daugiau jo neliesdamas.
Ant pečių užgriuvo neapsakomas nuovargis, tačiau šįkart jame nebuvo nieko lyriško. Tai nebuvo sužeisto poeto ar neįmanomos meilės kamuojamo vyro nuovargis. Tai buvo nuogas žmogaus, kuriam teks atsakyti, nuovargis. Policijai. Gyviesiems. Mirusiesiems. O labiausiai sau — tam negailestingam liudytojui, kurio dėmesį jis visada mokėjo nukreipti vaizdais.
Jis pasiėmė paltą. Vidinėje kišenėje pirštai aptiko seną Nielle fotografiją. Ištraukė ją ir pažvelgė be karštligės. Veidas, persekiojęs jį metų metus, staiga pasirodė priklausąs kitai religijai, intymiai sektai, kurios dogmų jis ką tik išsižadėjo.
Ji nebuvo atsakinga.
Ji jo neišgelbėjo.
Ji jo nepražudė.
Ji gyveno.
To pakako.
— Kas iš tavęs liko? — paklausė fotografijos.
Niekas neatsakė. Ir pirmą kartą toje tyloje nebuvo nė lašo žiaurumo.
Jis būtų norėjęs jos atsiprašyti. Ne už tai, kad ją mylėjo — mylėti, net nemokšiškai, ne visuomet yra nusikaltimas, — bet už tai, kad įkalino ją savo kliedesyje. Pavertė ją šventykla, žaizda, įrodymu, nuosprendžiu. Beveik niekada neleido jai būti tiesiog moterimi, su kasdienėmis dienomis, abejingumu, silpnybėmis ir jam nežinomais troškimais.
— Aš pernelyg daug tave sapnavau, — sumurmėjo.
Šis sakinys jam pasirodė teisingesnis už visus kitus. Jis ne pernelyg mylėjo Nielle. Jis pernelyg daug ją sapnavo. O tame sapnų pertekliuje prarado tikrovės matą. Supainiojo meilę su garbinimu, laukimą su ištikimybe, kančią su gelme. Tikėjo, kad jausmo stiprumas suteikia teisių. Nesuteikia jokių.
Padėjo fotografiją ant laikraščio, žemiau antraštės. Senoji meilė ir naujasis nusikaltimas susiglaudė vienas kito nesuprasdami.
Paskui nuėjo link laiptų.
Kiekvienas žingsnis kainavo pastangų. Koridorius tįso priešais jį. Turėklai bangavo prieblandoje. Laiptų viršuje Damienas sustojo. Nusidėvėjusi mediena leidosi prieš jį — tamsi, siaura, beveik skysta.
Padėjo ranką ant turėklo.
— Aš eisiu, — tarė.
Kam jis kalbėjo? Benamiui? Nielle? Vaikui, kuriuo pats buvo? Anoniminiam Kristui, kurį pagaliau atleido? Nežinojo.
Stiprus šleikštulys pakilo gerkle. Aikštelė susvyravo. Sienos priartėjo. Pirmoji pakopa pranyko jam prieš akis.
Damienas norėjo įsitverti. Nepastebėjo, kad vienas jo batraištis atsirišo.
Kai mėgino žengti, besivelkantis raištelis užkliuvo po kitu batu. Judesys staiga nutrūko. Koja nerado atramos.
Jis nukrito.
Petys trenkėsi į sieną. Ranka sugriebė tuštumą. Kaukolė atsitrenkė į vieną pakopą, paskui į kitą, kol laiptų apačioje dusliai sudužo.
Po to — nieko.
Lauke dangus vėl prapliupo lietumi.
--------------- PABAIGA ---------------