XIV SKYRIUS
Pabudęs Damienas mechaniškai pažvelgė pro langą. Naujas sniego sluoksnis dengė ankstesnį, jau papilkėjusį nuo suodžių dulkių, tarsi žiema pati save balintų balikliu.
— Būtų buvusi puiki proga užmaskuotajam kastuvui pelnyti palankumą, jeigu tie apatinių aukštų engėjai nebūtų manęs įkalinę namuose…! — riaumojo Damienas, vis dar kupinas vakarykštės šmėklos sukelto kartėlio. Kleptomaniška baidyklė.
Vidiniais laiptais nuaidėjo vyro žingsniai! Damienas nekreipė dėmesio: sagstėsi marškinius. Durys atsidarė ir užsidarė! Damienas be rūpesčio movėsi kelnes. Galiausiai nepažįstamasis tyliai nusileido lauko laiptais. Damienas rišosi batų raištelius.
Tačiau balsai prasiskverbė pro mažytes vėdinimo skylutes, puošiančias seno dvigubo medinio lango apatinę skersinę siją. Tarp tų vištidės kudakavimų svajotojas nugirdo nepažįstamojo, besisukiojančio aplink jo mūzą, vardą. Išeiti jam sutrukdė senasis Brouillette, tad iš mandagumo jis turėjo užmegzti pokalbį. Tas vardas vis dar draskė suirzusio svajotojo ausies būgnelį.
Smalsus ir negalėdamas patikėti, jis atsargiai priėjo prie lango, kad galėtų matyti pats likdamas nematomas, mėgindamas įtikinti save, jog iš tiesų tai tebuvo klausos apgaulė. Bet, taip sukandęs žandikaulius, kad kone trynė dantų dramblio kaulą, jis įsitikino, kad išgirdo teisingai ir kad sapno nuojauta vėl išsipildė.
— Po velnių! … Jonathanas! Dėstytojas! — mintyse įniršo jis.
Lyg tyčia prie dėstytojo ir senojo Brouillette prisijungė Bruce'as. Jis pasveikino sugrįžusį palaidūną nuomininką kone pabučiuodamas ranką – gėdingai pilvu šliauždamas. Tiksliai mėgdžiodamas savo tėvo bendravimo būdus, Bruce'as aklai pritarė viskam, ką dėstytojas, įsitaisęs ant pirmojo laiptų laiptelio, kudakavo norėdamas įsiteikti abiem.
Sutrikęs Damienas mėgino suprasti, ką tas madingas vyras veikė pas Nielle. — Skyrybos ar romanas? — Lėtai traukdamasis, kaip paliegęs gatvės katinas, vengiantis peštynių, jis vėl atsigulė pamąstyti, kaip elgtis naujomis aplinkybėmis.
Vis dėlto be pagrįstos priežasties jis pyko ant Nielle, kad ši priėmė mokytą vyrą į savo lizdą. Niekas nebūtų jo sulaikęs nuo liguisto pavydo porai, tačiau vakarykščio slapuko atpažinimas buvo svarbesnis nei troškimas pačiam gulėti ant atlasinių paklodžių.
Neradęs atsakymo ir paskendęs atodūsiuose, jis nuskubėjo pas Mylène ir François ieškoti paguodos savo iš naujo sužeidžiamai sielai.
Po kelių gaiviųjų gėrimų ir saujos patarimų jis grįžo namo apsirūpinęs atsipalaidavimo būdais, raminamosiomis žolelių arbatomis, smilkalais ir visa krūva Mylène meilužio paskolintų plokštelių. Nuo „Genesis“ iki Reggiani.
Glėbyje laikydamas tą muzikinę bei švelnių gydymo priemonių mantą, galvoje nešdamasis žodžius: „Bet ši mergina ne tau! Ji sirena! Vyrų viliotoja!“, jis mėgino ištraukti raktus iš vienos storos žieminės striukės kišenės. Damienas rangėsi, kad plokštelės neišslystų. Nagu jau lietė šaltą raktų žiedo metalą, kai prasivėrė Brouillette durys.
— O, sveikas, Damienai! Nu? … Kaip sekas? … Šis šeimininkės skubėjimas pasiteirauti apie svajotojo dvasinę sveikatą veikiau skambėjo kaip fakto konstatavimas.
Apsikrovęs ryšuliais jis būtų mieliau sulaukęs pagalbos nei klausimu užmaskuoto priekaišto. Vis dėlto moteris intuityviai suprato neišsakytą menininko prašymą, trumpam perėmė jo naštą ir pasiūlė užsukti pas juos, kol jis atsirakins duris.
— Nunešk daiktus, o paskui ateik išgert alaus su mano vyru. Seniai su tavim nebeplepėjom.
Šis mandagus paliepimas Damienui buvo puiki proga tarsi nekaltai patyrinėti vagystės aplinkybes. Net jei nesužinotų tiesos, spėjimai neabejotinai nukreiptų jį vieno ar dviejų galimų įtariamųjų link.
Tačiau patekęs į šeimininkų butą jis suprato neturįs jėgų varžytis su tos balkono imperatorienės patirtimi, rungtis su ja gudrybėmis ir taikliais klausimais. Juolab ji nebuvo viena: užkulisiuose ją valdė jos dramos ir rūpesčiai. Vyras vos girdimu, švelniu balsu kalbėjo telefonu, matyt, su neseniai sutikta jauna, gražia pažįstama… Jų pusiau akla dukra Nadine akis įsmeigusi į televizoriaus ekraną. Ji bandė išskaityti B kategorijos filmo šešėlius, nors filmą žiūrėjo jau trečią kartą.
Užmiršusi savo apyniais kvepiantį pasiūlymą, motina Brouillette abejingai pastatė prieš svajotoją kavos, pieno ir cukraus. Suprantamai nemandagiai toliau tvarkėsi savo reikalus. Pradėjusi kalbėtis įvairiausiomis temomis, leido Damienui tarp tuščių šnekų glostyti jų nutukusią kalę.
— Na taip! Na taip! Ar žinojai, Damienai, kad ta storoji Esther…
— Esther?
— Na taip! Ta jauna persivalgėlė iš kaimynystės, kur dirba fabrike miesto šiaurėje…
— A, prisimenu ją.
— Na taip! Įsivaizduok, berneli, ji kasdien po kelias valandas leidžia pas Simone, tą seną lesbietę. Įdomu, ką jiedvi ten šneka? … Beje, apie tą seną vyrišką bobą! Anądien ant jos skalbinių virvės pamačiau liemenėles. Buvo juokinga, nors verk! Visos pageltusios, sustingusios nuo šalčio. Ir visai nemažos. Didžiulės, šventa Dievo motinėle!
Net Bruce'o bičiuliai norėjo Simone iškrėsti kiaulystę ir pavogti jos liemenėles. Jeigu jie su savo narkotikais ir vagystėm nesusiprotės, galų gale atsidurs kalėjime.
Regimai patenkintas baigęs slaptą pokalbį telefonu, ponas Brouillette – vyras, kuris namuose mūvėjo kelnes, bet kitur jas nusimaudavo, – priėjo prie Damieno su pašaipia išraiška.
— Gal norėtum alučio?
— Ačiū, jau turiu kavos…
Nemėgindamas atspėti pašaipios šypsenos priežasties, svajotojas simpatizavo gerokai pražilusiam vyrui. Mėgavosi patriarcho pasakojimais, nors praeityje būtent šis su savo neįtikėtinomis istorijomis pirmasis pažadino jo paranoją. Nevalingai, iš naivumo, o gal tiesiog pasilinksminimui, gatvės anekdotams būdingos pramanų istorijos jį gąsdino.
Ponia Brouillette, pajutusi ypatingą Damieno susižavėjimą jos vyru, nusprendė, kad svajotojas išsiblaškęs, ir pasinaudojo proga pramušti gaubtą, puolė tiesiai, nors ir ne be subtilumo.
— Nu? Damienai! … Kaip su buvusia žmona reikalai? … O mažoji Lysianne, kokia gražutė, su tais savo raudonais plaukais! Tarsi pati sau pritardama už taiklius pastebėjimus, ji iš įpročio pridėjo: „Na taip! … Na taip! Na taip! … Na!“ Galiausiai jos strategija priartėjo prie labiausiai jai rūpėjusio dalyko – nuomininko gerovės, kuri, žinoma, pirmiausia turėjo reikšti jos pačios gerovę. „Nu? … Tau patinka tas tavo mažas butukas? … Ramu čia. Ane? … Man atrodo, antram aukšte tau gerai. Dažnai girdžiu muziką… mėgsti ją, ane? … Žinok, mums tai visai netrukdo! Visai! … Na taip! Gali leist kiek nori garsiai, mes nieko negirdim. Ar ne, jūs?“
Taikydama hipnozę, svaigindama tiriamąjį klausimais, mikli ir gudri šlepetėta tardytoja pagreitino švytuoklės judėjimą.
— Man atrodo, tu naktim ne kažin kiek miegi… gal kažkas negerai? … Žinok, jei tau prasta, gali mums pasisakyti. Ane, Damienai?
Įsitaisęs giliau kėdėje, kad atrodytų atsipalaidavęs, Damienas vienu gurkšniu išgėrė paskutinį kavos lašą. Taip kelioms sekundėms privertė laukti smalsią matroną, sustingusią tikintis išgirsti svajotojo ašaras ir kelias išpažintis savo paskalų kalendoriui papildyti.
— Taip, man viskas gerai! — paprastai atsakė į ilgą klausimų virtinę.
Pajutęs žmonos apklausos neveiksmingumą ir tuštumą, senasis vyras įsikišo tiesiau, vyriškiau.
— Gražios tos merginos iš trečio! … Ė… Mia, turiu omeny… kitos jau nebėra! … O aš tai, jeigu būčiau jaunesnis…
Paskutinė pastaba apie amžių buvo aiškiai skirta žmonai nuraminti dėl jo „pleibojaus“, moterų viliotojo, reputacijos – ją pats puoselėjo tarp Paix Glorieuse gatvėje gyvenančių vyrų.
Šis nerangus šeimos galvos įsikišimas akivaizdžiai buvo Damieno naudai, ir jis, nors balse jautėsi nerimas, prabilo apie rytinę staigmeną.
— Dėstytojas grįžo. Mačiau jį šįryt. Manau, jis apsistojęs pas Nielle… Ir man net pasirodė, kad mačiau jus su juo besikalbant, tiesa, pone Brouillette? …
— Nieko panašaus! Tau pasivaideno! Turbūt matei mane kalbantį su Mios draugu, tuo portugalu. Abu su ūsais… ir jis, ir Jonathanas.
— Bet kai jis čia gyveno, ūsų neturėjo! — sušuko svajotojas.
— Nežinau, ar tikrai matei dėstytoją, bet mes tai ne, — pridūrė šeimininkė, pajutusi aiškią vyro kalbos spragą. — Ir Nielle, sakai? … Nielle? … — Nielle! — Na taip! … Mios sesuo. Ta, kuri anksčiau čia buvo. Turbūt sapnuoji, ji jau čia nebegyvena. O Jonathaną pažinojo tik ji. Ji ir mes. Ne, nu! … Ne, nu!
Turėdama šeštąjį pojūtį, atstojantį jos silpno regėjimo trūkumus, Nadine, iki tol niekur nesikišusi ir netarusi nė žodžio, jau jautė, kokį protą drumsčiantį poveikį menininkui darė dėl tėvų aptakių melų kilęs nesusipratimas. Todėl paneigė jų žodžius – šį menininko proto įžeidimą.
— Dėstytojas! … Jis mane šiandien per pietus pasveikino! Jis buvo su…
— Na taip! Vyre, pamiršai? Turim važiuot į turgų apsipirkti. Ak, šventoji Dievo motinėle! Kaip laikas bėga! Atleisk, Damienai, bet turim išeit! — nukirto ponia Brouillette, vengdama skęsti siaubinguose atsiprašymuose ir painiuose paaiškinimuose.
Japonų maniera nusilenkdamas ir dirbtinai kvailai šypsodamasis, svajotojas pasitraukė, taip pat sprukdamas iš aklavietės. Lėtai, beveik skausmingai užlipo pas save. Kiekvienas laiptelis kėlė minčių apie jaunesniosios dukters užuojautą, apie Nadine Brouillette parodytą švelnumą – merginos, kuri, nepaisydama negalios, matė geriau už tėvus.
Tada nusimetė jį varžiusią žieminę odą ir, mėgaudamasis fiziniu palengvėjimu, leido sau tyliai pasiklausyti plokštelės… labai iškalbingos. Atsitiktinumo įprotis įsitvirtino. Grioveliai buvo išgraužti, nudilę, sugadinti, ir pirmasis šiugždesys priminė dygliuotus draugus apačioje. Tačiau kai dainininko balsas perkeitė trumpą muzikinę įžangą, mintys vėl ėmė kilti aukštyn beveik įprasta trajektorija. Pas Nielle.
— Pasakyk, Nielle! … Kokia tavo charizmos paslaptis? Kaip sugebi suburti visus, kurie ketina uždusinti mano gyvybę? Jums pavyksta užkimšti mano sinapses ir stumti mane į negrįžtamą proto suirimą. — Gal nori pasigailėti manęs tik tada, kai iš vaizduotės bepročio tapsiu visiškai psichiškai palūžusiu žmogumi?
Taip muzikos sūpuojama sekanti valanda gydė senojo sutuoktinių dueto bandymo apgauti paliktas žaizdas. Pamažu svajotojas mėgino nusikratyti įspūdžio, kad Nielle mokytajam vyrui šimteriopai atsako į tuos jausmus, kuriuos jis pats puoselėja savo mūzai. Santūriai priėmė atstūmimo jausmą, kilusį po nevykusio Brouillette įsikišimo. Praėjusios nakties palaimingi Nielle virpesiai su Jonathanu įgijo siaubingai daug reikšmių.
Kad ir kaip uoliai mėgino atsipalaiduoti, vienas nerimą keliantis reiškinys jo nepaliko: jausmas, kad yra suspaustas replėmis, įkalintas pelėkautuose. Jį pykino, bet vėmimas nieko nepakeistų. Siela buvo apnuoginta iki gyvuonies. Lyg gyvam būtų nulupę odą! Jo šūksniai praeitų; deja, raudos ir akių kampučius pasiekusios ašaros atsisakė iškeliauti.
***
Pagaliau visuose aukštuose kelioms valandoms įsivyravo naktinis poilsis ir permatomi sapnų regėjimai. Kai kurie, abejotinos svarbos, žymėjo pirmojo aukšto simbolius. Kiti, magiškesni, skaidrūs ir aiškūs, siekė trečiojo ir antrojo aukštų…
Traum! Sapnas! Dream!
(— „Šviesioje erdvėje, be jokių smulkmenų, pakibę atsiranda trys nepriekaištingai balti plokštelių vokai. Trys balti kvadratai. Iš jų išslysta trys plokštelės… Svajotojas jaučia įsiskverbiąs į Nielle. Švelnu ir drėgna. Tarsi tai būtų tikra.“)
Svajotojas miegojo. — O Šėtonas budriai sekė smėlio grūdelius… Velnias neapkentė šio dieviško pirmyn atgal judesio, šios pasąmonės malonės, ir nustūmė Damieno sąmonę į pusiau pabudimo būseną. Nukreipęs degantį trišakį į svajotoją, jis ragino tuoj pat atkeršyti – iš vienos pasąmonės kitai. Lažindamasis iš jo bailumo, neginčijamo silpnumo, tamsos kunigaikštis įtikino jį, kad šis pernelyg daug kentėjo, ir privertė pasiduoti atpildo įstatymui.
Nuo dieviško malonumo iki velniško gyvuliškumo svajotojas savo nesveikame prote iškėlė kitos, ne Nielle, moters vaizdą, žlugusios meilės atvaizdą; tada ejakuliavo, išliejo, perpylė savo vaisingos nuotaikos bangą į aklavietę. Niekada nematytą svajojančios moters kūną, pasiklydusį ir seniai paliktą jo fantazijose.
— Ne! Netiesa! Ne!
Tas balsas buvo ne Damieno, o, neteisingai, Nielle. Dar kartą perskrodęs nakties tylą, tas trikdantis pavojaus signalas, sielvarto ir sukrėtimo šūksnis, pasigirdo kaip tik tą akimirką, neaiškiai sutapdamas su niekingu kerštu. — Dėstytojas, Mia ir kiti viršuje miegoję žmonės suskubo raminti Nielle po staigaus pabudimo nuo košmaro.
— Viskas bus gerai, Nielle, tiesiog susapnavai blogą sapną. Štai ir viskas. — Ar dabar geriau? — Nori mums papasakoti? Gal būtų lengviau vėl užmigti, jeigu jį apibūdintum?
— Ne! … Tiesiog… Ne, tikrai nenoriu apie tai kalbėti. — Jau daug geriau. Atsiprašau, kad visus pažadinau. Ačiū, eikite miegoti.
Keli žiovuliai pašaukė sugrįžusią tylą ir ramybę, kviesdami miegą ir naujus sapnų kūrinius.
Aukštu žemiau Damienas, dusindamas kūkčiojimą pagalvėje, svaigino save pašėlusiais „mea culpa“.
— Dieve! Koks įžeidimas! … Meile, teikis mane nubausti, nes esu vien niekšybė. Amžiams prarasta švelni šiluma, lyg laimės Atlantida, paskandinta pagiežos. Nekalta meilė troško pripildyti mūsų sielas, vienas kito alkstančias širdis, net mums patiems nežinant. Tegul ši nelaimė, jau mane pasiekusi, graužia mano vidurius!
Tik įsiskverbimo prisiminimas lengvino raudų svorį ir švelnino siaubingą veido išbalimą po jo paties prisipažinimo, kad blogis triumfavo. Pavogta siela. Tuštuma supo palūžusį protą, kaltė jį smaugė, sąžinės graužatis smeigė ant kuolo. Burna pilna atgailos, o prieš baimę abejoti ir dvejoti tapo vieninteliu jo prieglobsčiu.
— Negali būti, kad viskas taip! Kokiais įrodymais galiu susieti savo sapną su Nielle košmaru? … Ar tarp mūsų nesąmoningai atsirado pasąmoninis tiltas?
Atsvarai jis troško ramybės, netiesiogiai siekdamas suvaldyti savo smegenų bangas. Norėjo nutildyti visas, bet kokios rūšies mintis, nukreiptas į Nielle; troško daugiau netrukdyti jos miego, net sulaikydamas savo protą nuo prašymo atleisti. Tylėti sugebėdavo tik dar labiau save kaltindamas.
— Siaubas! … Prakeiksmas! … Nebedrįstu ištarti jos vardo. — Supuvėlis, atliekos gabalas – štai kas aš esu. Aš, kuris taip troškau peržengti jos jautrumo slenkstį! Visas tas laikas, palaidotas pagiežoje; visas tas atkaklumas, užsispyrimas pasiekti jos sielą… visa tai išgaravo per kerštingą pasitenkinimą. Gėda man! … Kaip galėjau amžiams sužaloti savo sąžinę? Kaip atgailauti?
Nerimas dėl jos nebuvimo, dėl jos pralietos ašaros, ją palaikančių parazitų klasta… visa tai buvau įveikęs. Mūsų pasąmonės jėgos turėjo vainikuoti mūsų širdis, kurias painios intrigos išplėšė iš krūtinių. Šį begalinį kelią, nusėtą pašaipomis, klumpančiais melais… įveikiau beprasmiškai. Visą jį nuėjau veltui, pamokydamas ją to, ko ji nenusipelnė.
Dieve! Ar tau nenusibodo laikyti gyvą tą menką, bevardį homunkulą, kuriuo esu? Tą žmogaus skarmalą, svajojusį apie utopinę meilę. Mane, tą nuolaužą, kurios maldavimą savo didybėje išdrįsai išpildyti… O! Pasigailėk! Nutrenk žaibu tą žvėrį, kuriuo esu. Pasigailėk! Nužudyk jį!
Nusivylęs, kad keršto ženklu pavertė banalybe tiek daug gyvenimo kvietimų – gyvenimo, kvietusio jį į apoteozę, – jis nusispjovė sau ant rankos, nuo šiol tapusios absoliutaus išniekinimo simboliu… įžeidimu Meilei.
Audros sujauktoje lovoje susirietęs vaisiaus poza svajotojas prieglobstį ir paguodą rasdavo tik sau įteigiamame miglotame motinos įsčių prisiminime. Užmigo tik paryčiais, vėl mokydamasis tarti dabar jau šventą vardą. Nielle.
Kitą dieną prie skulptūros dirbo nesusikaupęs. Trumpos išvykos pėsčiomis ir lengvas užkandis. Jokių kitų pramogų – nei muzikos, nei gražių išgalvotų istorijų. Jis vis galvojo, kad jo siela nukeliavo į pragarą, įsiliedama į tų, kurie prieš jį susimokė, gretas. Nebesitikėjo, kad ji kada nors sugrįš į kūną, kurį pats baudė.
***
Ir šiame „jau matytame“, ir dabartinėje sapnopato tikrovėje įsiviešpatauja plyšys ir jėgų žlugimas. Jis be paliovos blaškosi nesibaigiančioje introspekcijoje. Šaltinis čia pat, pūliuojantis; jis geria blogį, kurį maitino visus tuos metus. Paradoksalu, bet troškulį malšina tas pats nuodas, kuris džiovina jo protą. Ilgalaikė savižudybė. Sepuku laiko adatomis. — Jam visiškai nusispjaut! — Sapnas, sujungęs jį su Nielle, ta pakibusi sapnų alkova, galbūt ir yra kančios pradžia. Naktis išperina prisiminimą apie tą laikotarpį, ženklinantį jo tamsą.
Ant senos sofos jis prisimena įvykį, kurio eigą pakeitė, prisimena džiaugsmą, iš pradžių pakėlusį jį iki debesų. Nielle tam tikra prasme pagaliau kreipėsi į jį. Sapnopatas įtvirtina šį užkeikimo prisilietimą. Užsimerkęs įsivaizduoja Nielle stovinčią priešais.
Mintyse jis perkelia ją čia, už kelių žingsnių, visiškai nuogą. Maudosi jos dvelksme, ekstazę keliančiame aromate, birželio kvape, tobulai derančiame su moteriško kūno kvapu. Tada… paprastai paskęsta jos šypsenoje.
Jis atsargiai prisiartina, glosto jos veidą, vos paliesdamas aklais pirštų galiukais makiažu padengtą odą, pajunta jos švelnumą.
Glostydamas garbanotus plaukus, jis beveik nepastebimai juos pajudina – toks lengvas judesys. — Dar truputį priartėja. — Jo rankos laisvai, be garso tyrinėja. Vos paliečia kaklą, kurio kvapą jis įkvepia, tą prieglobstį, kuriame dingsta vogti bučiniai, ir leidžia savo kvėpavimui tekėti į geidžiamo kūno poras, kaip įkvėptas poetas.
Jo lūpos, trokštančios prisijungti prie rankų, aukojasi ten, kur kaklas ilsisi, nesigėdydamos atskleidžia beribį godumą.
Jis džiūgauja liesdamas tuos atsiliepiančius pečius, švelniai sekančius miklių pirštų šokį. Iš pradžių silpnai apglėbia mūzą, paskui pamažu įsiliepsnoja. Impulsas ir patirtis susijungia geidulingiems prisilietimams. Kai jų akys susitinka, jis pastebi, kad Nielle mėlynos akys sudrėko nuo jausmų. Šventė tęsiasi. Gimė nauja visata.
Jis vos vos dreba. Jo burna, tarsi iššūkį mesdama, sklando ties pavojumi pasiduoti trapeciniams raumenims. Švelniai krimstelėja juos, slepiančius susižavėjimo rojų. Ten nesustoja, tačiau šiurpuliai toliau bangomis užlieja gražuolę.
Ritualiniai judesiai. Stabmeldiškos rankos garbina jos odą tarsi priimtą nuodėmę ir vėl kviečia lūpas prisijungti prie jų ant krūtinės, subtiliai atsakančios į prisilietimus. Sužavėtos rankos ir burna ragauja jos krūtų šilumą, mokosi iškalbingų Nielle atodūsių vedamos atpažinti mūzos kūno reakcijas. Jis liečia, glosto, bučiuoja, grįžta prie apvalių formų su kietais speneliais ir pasakiškomis areolėmis. Tie prisilietimams atsiduodantys kalneliai kviečia nuoširdžią šilumą ir nenutrūkstantį švelnumą.
Tuomet rankos pasuka į kiek išsirietusią nugarą, o širdis kalba pagreitėjusiais dūžiais. Nielle išsilenkia tarsi pilvas maldautų svajotojo lūpų atidėti ekstazę, tarsi norėtų pagyrimais pasitikti švelnių bučinių srautą.
Jis norėtų pasiklysti ant to minkšto pilvo, kuris žaismingai įsitempia; tačiau instinktas kviečia dar žemiau. Rankos klaidžioja pagal mūzos kūno prašymus ir ženklus. Joms praeinant sėdmenys lengvai sudreba, įsitempia, tarsi nustebę, kad buvo atrasti.
Jos deivės kojos vos pastebimai dreba, išduodamos viso kūno jaudulį. Ji lėtai išsitiesia, saugodama tą ypatingą akimirką nuo išgąsčio. Svajotojas raminančiu bučiniu parodo supratęs santūrią žinią. — Abipusė intuicija ir jautrumas. — Visi jo pojūčiai be paliovos dūsauja priešais susižavėjimo užvaldytą kūną.
Karštas Nielle pilvas ir klubai judesiais pabrėžia vis didėjantį nekantrumą; apglėbiančios, bendrininkaujančios šlaunys pasitinka prisilietimų ir bučinių proveržius, prašo dar… ir dar…
Kaip žvalgai menininko pirštai leidžiasi į tyrinėjimą; ieškodami ketinimų ženklų, juda link to nuostabaus iškilusio tankumyno. Taip geidžiamo. Vadovaudamosi užburtų delnų paliktais šilumos pėdsakais, svajotojo lūpos vos slysta oda, paskui rafinuotu judesiu nuolankiai nusilenkia, neprarasdamos savitvardos, ir paleidžia liežuvį prisipažinti neatsispiriantį kvapams.
Dieviškas lietimo malonumas. Magiškas uoslės susižavėjimas. Žvilgsnio išraiška… ovacijos gamtai. Nenugalimas Ievos aromatas pakelia jaudulį iki aukščiausios ribos; šilkinis, spindintis kuokštas sustiprina ištikimą įsimylėjėlio aistrą. Jautrios menininko lūpos trokšta susijungti su jau drėgnomis, jautriomis mūzos lytinėmis lūpomis, kad jos abi suspindėtų dar stipresniu, didesniu geismu.
Jis kviečia, geidžia, jaudina, švelniai stimuliuoja, liesdamas ir niekada šiurkščiai nepaliesdamas jautraus švelnumo. Besąlygiškos moteriškos laisvės antspaudas. Nepalikdamas to mažyčio knygos be puslapių burtažodyno – egzorcizuojančio klitorio, jis priglaudžia prie pasiklystančios burnos šventąjį Gralį, palaimintą visų pasaulio mergelių ir nebe mergelių. Ištroškęs! Džiūgaujančiu liežuviu laižo ir glosto pašventintos taurės kraštus bei sieneles; geria jos gardų eliksyrą, nemirtingumu dvelkiantį nektarą, pirmosios Dievo fantazijos skonio šventą aliejų.
Ji mėgaujasi, ji myli! Myli, patiria palaimą! Jis sužavėtas.
Jis girdi subtilius kaitaliojimus melodingose dejonėse, kviečiančiose išlaisvinančiam apsvaigimui. Burna pasitraukia nuo jaunystės šaltinio, leisdama abiem kūnams susilieti. Tarsi rinkdamas savo švelnumą prieš paskutinius impulsus, jis bučiniais apgaubia įkvėpėjos kūną, norėdamas amžiams įsiminti kalbą, kuria ji jam prabyla.
Ji myli, jis taip pat!
Paprastai. Su meile. Jis ją bučiuoja ir dalijasi ką tik patirta ekstaze, tuo gardžiu gėrimu, kuriuo dar mėgaujasi su akivaizdžiu džiaugsmu. Tuo pačiu polėkiu abu patiki vienas kitam slapčiausią ir aukščiausią paslaptį: jausti kitą visai prie apoteozės ribos. — Švelni kalba įsispaudžia akimirkomis… Kalba žaidžia judesiuose. Kalba teka, vis greitėdama. Kalba suriša mylimuosius. Kalba apgaubia laiką kauke. Galinga kalba. Kalba. Kalba. Kalba.
Kalba apakina! Dainuoja! Šaukia! Skelbia susijaudinimą, sukeliantį orgazmą, kuris aidi tarsi sąmonės pabudimas anapusinio gyvenimo palaimai.
Pertrauka. Miražas išsisklaidė pasiekęs aukščiausią tašką. Sapnopatas vienas, atsipalaidavęs ant siauros sofos, nušluosto savo aistros prisipažinimą. — Nevaisinga sėkla, nebent niekiui. — Tačiau jis tiki sapno vaisingumu ir pasąmonės jėgomis. Nors negauna jokio patvirtinimo, tvirtai įsitikinęs, kad per šį intarpą meilė, iššaukta vaizduotėje, nuskrido iki paprastos Nielle minties apie jį. Paprasto įspaudo mylimosios kasdienybėje, lydimo netikėto malonaus kutenimo ausyse ir keisto sujudimo, lyg labai silpno ir labai trumpo savaiminio užsiliepsnojimo jos makštyje.
Pasiklydęs šio geidulingo išsilaisvinimo išvedžiojimuose, pamiršęs intensyvių ieškojimų ir susigrąžintų prisiminimų valandas, išsekęs, jis nugrimzta į miegą, kurį drumstė sau paties skiriamas egzorcizmas. Sušalęs, nervingas, dūsta, tarytum norėtų pamiršti kvėpuojąs. Nuolat blaškosi ir aimanuoja iš siaubo jį puolančiame košmare, lyg priepuolio ištiktas psichiatrijos ligonis, kurį ruoštų lobotomijai.
Jis nusispjovė ant šventenybės. Jo nepagarba meilei lėtai jį smaugė; mazgas nenumaldomai veržėsi. Jam reikia dar šiek tiek atsikvėpti, pertrauka…!
Jo dvidešimt keturios valandos praėjo. Terminas baigėsi. Vidurnaktis! … Jo dramos pabaiga vis dar laukia užkulisiuose…!