V SKYRIUS
Būstas tuščias. Nė vieno žmogaus! … Pasivaikščiojimas atminčiai pramankštinti. Dirbantieji, lyg integrinės grandinės, atsiliepia į kasdienės duonos šauksmą. AM bangomis jau kalba nervingi radijo laidų vedėjai. Tuo pat metu, be kitų, Kolumbijos liaudis išnaudojama iki paskutinio lašo. Bet blogis jau padarytas. Apie jį nebegalvojama, nebent mėgaujantis tuo, kas iš jo gaunama…
Sapnopatui viskas tampa dingstimi ką nors pakomentuoti. Jis žingsniuoja, suka kairėn ar dešinėn, kaip įsako šviesoforai. Klajoja. Atsiriša vienas batraištis. Nenutraukdamas minčių gijos, Damienas pasilenkia, mechaniškai jį užriša ir eina toliau. Paskui jo įtampa auga, nes daugėja žmonių. Tačiau jis nepanikuoja, ieško kibirkšties.
Akies krašteliu tyrinėja žvilgsnius. Iš visų akių renkasi mėlynas ir savo įkyrų ieškojimą nukreipia į moteris, aukštesnes už jį, … gerokai aukštesnes.
— Štai! Pagaliau tai ji! … Kokia tu graži! … Ne! Neik per gatvę. Prašau, grįžk… — Ech! Šiaip ar taip, tai nebuvo Nielle. Dar ne. Kita, vis kita.
Tikimybė sutikti tave gatvėje menkutė. Dar menkesnė — atpažinti. — Ar gyveni Monrealyje, ar užsienyje? … Ką veiki šį rytą? … Kaip sekasi tavo gyvenimas? … Ar tu dar gyva? — Visiška nežinia. Aklina tamsa!
Po visų šių bėgimo metų — savanoriško ar primesto — ar atpažinčiau tave išvydęs? … — Beveik neįmanoma! Ar pakaktų man blaivaus proto pastebėti senėjimo žymes tavo veide, kuris it čadra paliktų vien akis kaip atpažinimo ženklą? Ta ugninga jaunystė, įamžinta vienintelėje mano turimoje tavo nuotraukoje, dar taip nesujaukė mano proto, kad laikyčiau atvaizdą amžinai jaunu.
Nenuginčijama! Tu tikrai pasikeitei. Be abejonės: tik ši išvada gali pastūmėti mane įsivaizduoti tikrąją dabartinę tavo kūno išvaizdą. Tačiau laiko dilimo paženklinti pokyčiai nestabdo beveik nežabotų mano polėkių. Jie verčia kiekvienoje moteryje ieškoti bent kokio tavo būties atgarsio. Neteisinga jos atžvilgiu, bet teisinga mano svajonėms.
Vis dėlto privalau nustoti rankioti paklydusias bangas šen bei ten! Pamiršti tave — svarbiausia. Argi ne tai pažadėjau sau šios savianalizės dienos pradžioje? … Turiu išlikti ramus. Galvoti apie ką nors kita.
… Reikia nusipirkti naujus batus. Rytoj? … Džinsus…
Kas čia per kvapas, kurį įkvepiu? … Nielle! … Ne. — Ten, tolėliau, tas siluetas! … Štai tas žvilgsnis! … Už manęs — tas švelnus balsas? … Ne! … Dešinėje jaučiu ją. Beveik galiu paliesti. Iš kur atsiranda tos sirenos, mėgdžiojančios mano mūzos giesmę? … Kokia prasmė, vis tai kitos, į ją panašios… Nielle! … Tai aš!
Po velnių! … Stiklo pluošto manekenas. „Rootstein“! … Greičiau namo, kol nepradėjau bučiuoti vitrinų!
Sausas girgžtelėjimas. Atrakinamų durų garsas toks pat, kokį kelia jo aistra. Jis stengiasi atkartoti lengvus tos, kuri jį apsėdusi, žingsnius laiptais. Veltui! Atmintis jo neklauso. Jis neina į buvusį savo kambarį verkti. Kambarys taip pasikeitęs, kad užgniaužia patį prisiminimą. Jis stabteli įprastai netvarkingoje virtuvėje ir atveria galines duris, kad gerai išvėdintų tvankų būstą. Ore tvyro per daug sielvarto, per daug šleikštulio. Leidęs skersvėjui perskrosti jau daugybę kartų mintyse perkratytus vaizdus, grįžta į svetainę ir atsigula ant senos sofos, drėgnos nuo prakaito ir įsivaizduotų agonijų.
Staiga prisiminęs užrašytų žodžių praeitį, užverčia dienoraštį. Vis dėlto neatsisako noro išsiaiškinti savo sumaišties kilmę. Jo „karčiosios mylimosios“ nuotrauka traukia jį nesuprantama, beveik hipnotiška jėga. Jis geidulingai paskandina žvilgsnį sidabro nitrate, vėl grįždamas prie savo niūrių orfiškų apsėdimų.
— Prakeikta fotografija! … Ar aš išprotėjau, kad garbinu veidą paprastame universiteto studentės pažymėjime? Šitas atsitiktinai rastas dokumentas — nejaugi vienintelė atsitiktinumo dovana? Nuodai, kuriuos man įteikė Bruce, šaipydamasis ir būdamas įsitikinęs, kad jie padarys mane laimingą. Nerūpestingai aiškino, jog Nielle šis baigiantis galioti dokumentas nebereikalingas. Klastingas padovanotas daiktas, amžinu ratu gydantis mano žaizdas ir vėl jas užkrečiantis! Šis atvaizdas, dabar klajojantis mano sieloje, šiame bergždžių vilčių įžiebtame pragare, kadaise iškilęs pačioje mano sapnų šerdyje, — nejaugi tai vienintelis balzamas mano kančiai? … Kada ateis išvadavimas? … Kokiomis aplinkybėmis tave vėl išvysiu, mūza? … O jeigu? …
Kein Spiel! … Jokio žaidimo! … No game! —
Aber ein Gebet! … Tik malda! … But a prayer!
— Tu, mano sielos kūrėjau ir architekte! Išgirsk šią maldą, kurią tau kalbu su tokiu pat jauduliu, kokį man sukelia antrasis Rachmaninovo koncertas fortepijonui ir orkestrui. Žodžiai ir natos: kiekviename jų skamba apgailestavimas, kančia. O visa malda šaukiasi tavo didžiadvasiškumo.
Atleisk man vien už ketinimą pasisavinti Kristoso šlovę, nors tikriausiai priverčiau krūptelėti Mahometą, Budą ir kitus pretendentus limbe, nirvanoje ar Valhaloje. Tik trumpą laiką maniau esąs palaimintas tavo sumanymų.
Meldžiu atleidimo, nors mėgavausi geidulingu blondinės aktorės grožio garbinimu, it demonas džiaugdamasis nekrofiliško atspalvio išniekinimais.
Kad ir kokios sunkios būtų šios kaltės, jos neįtikina manęs priimti tokios rūsčios, nežmoniškos bausmės! … Kaip susitaikyti su tuo, kad nesu išrinktasis, Nielle širdies karalius?
Arba priversk mane vaikščioti nuleista galva, kaip žlugusį svajotoją, kad išvengčiau tų mėlynų akių dangaus fone. Tų žydrų žvilgsnių, perveriančių sielą ir švelniai ją virpinančių iki pat sapniškų jausmų apoteozės.
Atitolink tuos trikdančius, vos akimirką trunkančius susitikimus, kurie sumaišo tikrovę abejonių prieglobstyje! Esu priverstas pripažinti: meilės neįmanoma išreikalauti, ją galima tik pasiūlyti… Kodėl tau patiko pasirinkti Nielle, kad tai man įrodytum? Ar nebūtų buvę geriau parinkti kitą, kad mažiau skaudėtų? …
Amen!
Atokvėpio akimirka. Jokio kvėpavimo ir… laikina tuštuma. Muzikinis vertimas: tylos, atodūsiai ir pusinės pauzės tuščioje penklinėje, nekaltoje kaip nepaliečiamas įkvėpimas. Sumaištis stengiasi visiškai užvaldyti įvykių chronologiją. Vaizdas prisideda prie atminties atkūrimo, tiksliai nurodydamas laike ir erdvėje vietą, kur slapstėsi gėris ir blogis. Pažymėjimas tampa dienoraščiu, tikslesniu, smulkesniu, tarsi iliustruotais puslapiais. Vienas vaizdas vertas tūkstančio skausmų… Aplink sapnopatą viskas keičiasi. Sienos atgauna ankstesnes spalvas ir dekoracijas iš tų metų, kai jo nerimas gimė ir buvo penimas.
— Po šimts komiksų! Kaip kvaila dirbti teptuku, vos storesniu už adatą. Gadinu akis, tarsi norėčiau išplėšti jas iš akiduobių.
Beprotybė versti save brėžti kiekvieną liniją, nustatyti kiekvieną formą, pro didinamąjį stiklą išbaigti tekstūras. Šis sumanymas reikalauja daugiau susikaupimo, nei bus vertas jo rezultatas. Kiekvienas medis turi atskirai išpieštus lapus, ir kiekvienas lapas — savas gyslas…
… Ir… tie žingsniai viršuje, išduodantys Nielle buvimą, taip lengvai mane išblaško…
Op! Kaip sakytų kitas! — Pamiršti viską, galvoti tik apie vieną dalyką, susikaupti. Nepaisyti jokios laimės, kad ir kokia saldi ji būtų. Niekas neturi tavęs atitraukti nuo kultūrinio tikslo, Damienai! Nei menkiausias žodis, nei menkiausias žingsnis, nei menkiausias…
Ak, po velnių! Kaip nukreipti mintis į šį baltą, vos rašalu padengtą paviršių? … Profesorius pas Nielle ir su ja dulkinasi…!
Triskart parduočiau sielą, kad atsidurčiau jo vietoje. Laikyti Nielle glėbyje, … švelniai ir meiliai glostyti jos jautrų, švelnų, susijaudinantį brangakmenį.
Tvarkos! Susikaupk, svajotojau! Būk menininkas, Damienai! … Nedvejodamas nukreipk dėmesį nuo šio jaudinančio išsiblaškymo į kitą mintį… Bet kokią? … A, taip! — Kad būtų smagiau planuoti gyvenimą, praeitą savaitę nusipirkau pusę tuzino kiniškų laimės sausainių. Rytietiška išmintis, apgaubta saldžiu pamokslu: „Gėlėmis kloti keliai neveda į šlovę.“ Taip buvo parašyta lapelyje mano pirmame sausainyje. Tiesą sakant, trijuose iš šešių buvo ta pati patarlė. Ir pagalvok, kiek naivuolių tiki horoskopais. Bent aš atsiperku kutuliu savo Šaulio skrandžiui…
Susimąstau…
Nielle ėjo į darbą, kai pasiūliau jai vieną iš tų skanėstų. Tą patį vakarą sutikęs ją laiptinėje iš kiek šaltoko elgesio greitai supratau: arba jai nepatiko posakis, arba azijietišką pyragėlį sunkiai suvirškino. Vis dėlto pati sentencija man mažai rūpėjo; tenorėjau išgirsti ją pakartojant tą posakį, kad dar bent kiek pratęsčiau mūsų laiką drauge.
Gaila mano nepasotinamo smalsumo. Jos atsisakymas susidėjo su panieka pačiai minčiai palinkėti man gražios dienos pabaigos. Gal ji bijojo netyčia išduoti kokias paslaptis? … Gal posakis pernelyg moralizuojantis?
O aš, apstulbęs lyg varlė, laukianti bučinio, likau nejudėdamas ant laiptinės vidurinio laiptelio ir visą likusį vakarą širdyje kurkiau „Myliu tave!“
Šlykštynė!
Keturios darbo valandos — šuniui ant uodegos! Vėl rašalo dėmė. Žiūrėk, Damienai: tai, ką matai, — jaudinančios Nielle dejonės, jos erotinis crescendo. Išsiliejęs rašalas — jos orgazmas.
Jau baigė? Kas leidžiasi laiptais? Ji ar jis? Tai Jonathan! Tai profesorius! — O gal Nielle? … — Vis dar tas nenugalimas troškimas išnaudoti kiekvieną progą į ją pasigrožėti. Žvilgtelėti ar ne? … Tiek to! Turiu pamaitinti libido jos viliojančiomis formomis. Ir sustiprinsiu malonumą nusikeldamas į belaikę istoriją, kur praeitis ir dabartis susilieja.
Vieną kartą buvau kuris…? Ne, kartą gyveno aš, kuris esu… Tebūnie! Velniop šią amžiną įžanginę formulę — pasakojimas jau prasidėjo… kažkas pasirodo…!
… Taip Damienas vos suspėjo įsitaisyti prie lango, kad atrodytų, jog ten seniai dykinėja. Niekur nieko, niūniuodamas jis buvo įsitikinęs, kad vaidybos talento neturi, užtat meluoti moka.
— Pataikyta! Kažkas įeina pro vartų arką. Bet kas pereina tuo koridoriumi, vedančiu kiemo aidą į gatvę? … Šūdas! Tik tas pedagogas žigolas… Velniai griebtų! Jis mane pamatė! …
— Labas, Damienai! Kaip laikaisi? Tai ką, stebi stambias rajono moteriškes, vaikštinėjančias šaligatviu? …
— Aš…! Ilsėjausi tarp dviejų teptuko brūkštelėjimų. Kuriu komiksą ir…
— Gerai! — O! Kol nepamiršau, turiu svarbią naujieną. Kraustausi iš čia. Ketinu gyventi kitur su sužadėtine. Kitą mėnesį tuoksimės!
Damieno širdis blaškėsi, lyg stengtųsi atstumti visą kraują, kurį reikėtų apvalyti. Mūza iškeliaus praturtinti šiuolaikiškojo gyvenimo; jam teks atsisakyti malonaus džiaugsmo stebėti gražuolę. Nielle paliks jo sapnus.
— Štai ateina mano būsimoji. O, velnias! … Ką jai pasakyti?
— Kas atsitiko, Profesoriau?
— Ką tik pamačiau savo merginos automobilį, sukantį į mūsų gatvę. Pakliuvau į bėdą! … Buvome susitarę susitikti, o aš pamiršau nueiti! — Padėk man, Damienai! Jei ji paklaus, kodėl aš čia, pasakyk, kad buvau užėjęs tavęs aplankyti!
— Tai ji, jo sužadėtinė! … Vadinasi, ne Nielle? — sukuždėjo Damienas it pilvakalbys, staiga visiškai praradęs balsą.
Įnoringasis būsimas vyras ketino pasinaudoti Damieno bendrininkavimu beveik svetimavimo aktui paslėpti. Gelbėdamas regimybę, jis pasitiko dailią savo išrinktąją, skubiai išplėšdamas iš jos kaltę nuplaunantį bučinį, įsitikinęs, kad tik jis vienas žino apgaulės motyvą.
— Damienai! Čia Dominique, mano sužadėtinė.
Įtari mergina nedelsdama ėmė klausinėti Jonathan, kuris liejo devynis prakaitus, bandydamas nuslėpti dar ant odos tvyrantį Nielle kvapą.
— Kodėl tu vis dar čia? Ar neturėjai susitikti su manimi pas ruošėją prieš pusvalandį?
— Atleisk, brangioji. Užsukau pas menininką pranešti apie mūsų artėjančias vestuves. — O Damienas primygtinai norėjo man parodyti keletą savo darbų. Jis puikiai piešia. Įsivaizduok, dabar kuria komiksą. Ilgai aptarinėjome kai kuriuos scenarijaus aspektus. Buvo taip įdomu, kad pamiršau pažiūrėti į laikrodį. Atleisi? … Argi ne tiesa, Damienai? …
— Tikrai…! Jis…! Mes svarstėme šį klausimą… Tai gana savita idėja. Jei turėčiau galimybę, Dominique, papasakočiau tau, bet… turiu dirbti.
Įsitikinęs savo nekaltumu, profesorius atsisveikino su menininku ir pakvietė mylimąją sėsti į automobilį. Damienas džiūgavo sužinojęs, kad jo karšta, vulkaniška mūza nedings iš akiračio. Be to, jis nė kiek nesijautė kaltas ar prasikaltęs, netyčia prisidėjęs prie veidmainiškos apgaulės, kuria viengungis dangstė paskutinius savo palaido gyvenimo nuotykius.
Ir krik, krak, krok, … pasaka dar nebaigta, ją reikia tęsti. Pabaisa išėjo, fėja vėl atsigulė ir miega savo sapnuose, ten, kur tiesia man rankas.
Skaitmeninis laikrodis, iš proto vedamas saulės spindulio, rodo aštuonias valandas ir aštuoniasdešimt aštuonias minutes. Tačiau dar tik priešpietis, ne pasaulio pabaiga. Iškreiptas laikas klaidina sapnopatą: jo prisiminimai ryškėja sulėtintai. Kyla dvejonė, kuriuo keliu išsilaisvinti — be muzikos ar su garsiniu palaikymu. Atminties laikrodyje dienoraštis rodo dvidešimt aštuoniomis dienomis vėlesnį laiką.
(„Šiandien, rugpjūčio 9-oji
— Saldžios kančios, slenkančios šen bei ten aukščiau mano minčių, tiesiai virš galvos. Man patinka jus girdėti ir užklupti, kai taip katiniškai švelniai nusileidžiate ant parketo. Svajoju jus masažuoti, tik tiek stipriai ir švelniai, kiek jums reikėtų. Kruopščiai trinti, įsitikinęs, kad kitą kartą išgirdęs jus sulauksiu meilaus dėkingumo, sugiedoto sol arpedžiu.
Mėgaujuosi tomis išpažinčių akimirkomis, tais pasakojimais apie Nielle pėsčiųjų nuotykius. Supuosi tingioje palaimoje, išsitiesęs ant sofos, klausydamasis menkiausio, iškalbingiausio judesio; užmerktomis akimis laukdamas, kol jos pėdos ims maldauti mane nueiti pas tą, kuri jas puošia.“)
— Naudodavausi mūzos buvimu įkvėpimui susirasti. Tačiau tos progos nevirsdavo kūriniais ar net padrikais meniniais ieškojimais, o tik dar gilesnėmis svajomis. Nekaltas troškimas tarsi šaknimis gerti Nielle gyvenimą.
Liudininkas. — Plastiku padengta reprodukcija, asmens tapatybės kortelė, liudijanti dilemą. ***