VI SKYRIUS
Dėl profesinės deformacijos sapnopatas įsivaizduoja aplink Nielle nuotrauką sklandančius komiksų kalbos burbulus, knibždančius žodžių. Keistas komiksas. Jis gali skaityti juose, lyg kokiame fotodamjene, savo poelgių aprašymus be garsų pamėgdžiojimų ir, vartydamas kai kuriuos skyrius, suvokia, kad klasta gali gimti iš įspūdžio…
Jo dienos susitraukė iki atsikėlimo iš lovos ir atsigulimo ant sofos, kad galėtų užrašyti įspūdžius dienoraštyje. Paprastumą Damienas skrodė, vartė, nagrinėjo, kol paversdavo sudėtingu. Išmaniai tyrinėjo kiekvieną menkiausią garsą, keisdamas jo kontekstą.
— Keista! Neperprantu šios akimirkos išraiškos. Visiškai neiššifruojama. Ką ji sako savo greitu žingsnių ritmu? — Damienai! Tu kvailys! — Viršuje jų dvi.
Tai turbūt naujoji Nielle kaimynė. Jonathan buto subnuomininkė.
Graži ir paprasta. Ji tokia maloni, kad bent truputį su manimi pasišneka, nesipiktindama mano atgyvenusia, prieš srovę plaukiančio hipio išvaizda. Kitaip nei mano geidžiamoji, ji maloniai kalbasi su manimi ir nesmerkia. Gal mėgina prisivilioti naują klientą? Ji turi verslą šalia valstybinės televizijos bokšto. Restoraną. Pavadinimas toks neįprastas, kad sunku įsiminti. Vis pamirštu, kaip sakyti: „Gula Lupus“ ar „Lupus Gula“. — Nesvarbu! — Ši raudonplaukė — šauni mergina, dievinanti kates. Jos katė vardu „Minouchka“.
Prieš keletą dienų jos katė ramiai gulėjo pačioje laiptų apačioje. Murkdama iš prigimties ji leidosi glostoma nė nekrustelėdama. Mano glamonės buvo ypač nuoširdžios, nes buvau įsitikinęs, kad ji priklauso Nielle.
Nesidrovėdamas, balsu, aidinčiu iki trečio aukšto langų, šūktelėjau: „Tavo akys tokios pat gražios kaip šeimininkės!“ Pakėlęs galvą pamačiau tą nepažįstamąją, kuri iš mano nustebusio ir sumišusio veido suprato, kad komplimentai skirti ne jai.
Kol ji nusileido nuo stogo, kur ką tik baigė degintis, spėjau suprasti, jog tikroji gyvūno šeimininkė — ji. Nė kiek nesutrikusi dėl mano klaidos, paprastai prisistatė.
— Labas! Mano vardas Rachelle. Tu turbūt Damienas? Jonathan apie tave pasakojo. — Graži mano katytė, ar ne? Ji taip mėgsta glamones, kad tiesiog jas kolekcionuoja. Tada ji atsigręžė į gyvūnėlį. — Ką tu veiki lauke, mano mieloji Minouchka? Mmm! … Na, einam vidun. Iki, Damienai.
— Iki kito karto, Rachelska, ai… Rachelle.
Nielle mane visiškai varo iš proto! Verčia prarasti pusiausvyrą. Pavertė mane nevėkšla, kuris klumpa per savo klaidas, lyg žaisčiau šuoliukais per savas kvailystes. Jos akivaizdoje ir dėl jos pasižymiu negrabumu. Mano kasdienės nesėkmės ir keisti nesusipratimai kyla iš jausmo, kurį išgąsdina net trumpiausia mintis apie mano mūzą.
Kiekvieną akimirką viską susieju su ja. Kiekviena proga pats sau, be jokios išorinės pagalbos, įrodau savo beprotišką apsėdimą. — Šiuo metu jos namuose trys žmonės. Vien iš sapniško polėkio akimirką įsivaizdavau, kad ji tapo šešiakoje!
Koks svaiginantis susižavėjimas verčia mane sekti Nielle istoriją? … Esu vienintelis pasakos pasakotojas ir vienintelis klausytojas, o ji — vienintelė herojė. Mano įsivaizduotame kosmose ji it gyvas paminklas, egzotiškiausias ir fantastiškiausias iš visų. Ji — jaunystės šaltinis, įamžinantis vieną sapną. Manąjį. Mano meilę jai. Jos buvimas mano gyvenime — tarsi stebuklas, ištrinantis nepagydomos ligos pėdsakus. Keista ir tai! … Lyg saldus negalavimas, padedantis išgyventi ir net „permirti“.
Taip! „Permirti“ įkvėpėjos dėka! Kiekviena poetinė akimirka, net pati trumpiausia, — tarsi atskiras gyvenimas. Kai gimsta kita mintis, ankstesnioji miršta. Kiekvienas mūzos įžiebtas šviesos blyksnis pagimdo kitą. Kiekviena „motininė liepsna“ vos atsiradusi jau atsisveikina su savo pagimdyta dalele. Pati mirties idėja leidžia suvokti gyvenimą. — Nielle, per tave aš permirštu!
Mano gyvenimo paradoksas! Tu esi mano iliuzijų šaltinis ir jų naikintoja; valdai jų tėkmę, jų beprotiškus, nenuspėjamus proveržius.
Po galais! Kur aš? Ir vėl klajoju eteryje. Laimė, laiptinėje pasigirdę žingsniai grąžino mane į tikrovę. — Velnias! Nielle su jais išeina! — Greičiau!
Atstumas nedidelis. Durys jau buvo atviros; vasarą jis jas beveik visada laikydavo praviras. Taip atrodydavo, kad lengviau kvėpuoja. Vos spėjęs ištarti veiksmažodį „svajoti“, pasiekė slenkstį. Nielle, Rachelle ir vyras banguotais, beveik garbanotais plaukais jau leidosi išoriniais laiptais.
— Labas, Nielle! … Išeinate pakvėpuoti grynu oru? Toks stačiokiškas užkalbinimas ryškiai kontrastavo su elegantiška trijulės apranga.
— Taip…, einame… į degustaciją Rachelle restorane. — Šiandien ypatingi Vidurio Rytų patiekalai. — Beje, puiki proga supažindinti tave su Lou Jobim. Jis virėjas „Gula Lupus“ ir…
— O aš maniau, kad restoranas vadinasi „Lupus Gula“! Pokštas nuėjo perniek: nė vienos šypsenos, nė lūpų kampučio krustelėjimo.
Pajutusi Damieno nepatogumą, Nielle pagaliau užbaigė sakinį, kurį pertraukė nemandagus gerbėjo įsikišimas.
— Kitą savaitę Lou atsikrausto gyventi vietoj Rachelle.
— Jau išvyksti! Tau nepatinka šis rajonas?
— Ne tai svarbu, Damienai. Sutaupytus pinigus investavau į namą kaime. Tiesiog labiau mėgstu gryną orą. Bet nesijaudink, Lou malonus. Be abejo, bus geras kaimynas.
— Pamatysi, Damienai, puikiai sutarsime. — O dabar atleisk, turime eiti. — Esu vyriausiasis virėjas, privalau prižiūrėti patiekalų pateikimą. Vieną dar turiu paruošti… Iki! — mandagiai užbaigė naujokas.
Jis žiūrėjo, kaip visi trys laimingi ir susijaudinę nueina, ir svarstė, ar virėjas, būsimas jo kaimynas, nesiruošia jo paties ištroškinti.
***
Sapnopatas prakaituoja. Kuo įvykiai bjauresni, bet svarbesni, tuo labiau jo kakta susiraukšlėja iš nerimo, išliedama menkus prakaito kriokliukus. Priverstinį darbą lydi galvos skausmai. Blogiausia dar laukia.
Vidurdienis. Angelus varpų skambesys jo ausyse aidi lyg laidotuvių varpas. Pusiaukelė tarp išgijimo ir žlugimo? Lauke viskas ramu; socialinės pašalpos gavėjų ir kitų vargšų draugija verčia save kimšti pasenusią Bolonijos dešrą. Likusi visuomenė sotinasi jų nelaimėmis.
Dar nervingesnis, dar labiau išsigandęs ir net sukrėstas, jis užuodžia neteisybę, viešpataujančią jo pavergtuose prisiminimuose. Dienoraščio nebereikia skaityti. Pakanka paliesti, brūkštelėti per jį pirštais, ir grįžta jo jausminės odisėjos istorija. Tarp jų užsimezga ryšys. Šie puslapiai, neginčijami lemtingų jo valandų liudininkai, iš pradžių švelniai pratęsia savo pasakojimus.
— Atėjau tau padėti. Tereikės kentėti ir pamiršti mūzą. Netiki? … Ar nepasitiki manimi, savo dienoraščiu, ištikimiausiu patikėtiniu? Kodėl toks nepriklausomas, toks užsispyręs, kad atstumi mano pagalbą? Ar žinai, kad toks elgesys tau visada kenkė?
— Ne, priešingai! Jis mane gelbėjo.
— Tikrai taip manai? Tikrai tuo esi tikras? … Juk puikiai prisimeni tą virėją, ar ne?
— Dar ir kaip! Jis net ir žmones, su kuriais bendravo, „išvirdavo“.
— O tos progos tiesiogiai pasikalbėti su Nielle? Tos galimybės, kurias jis tau siūlydavo lyg ant sidabrinio padėklo, — gal jau ištrynęs jas iš atminties?
— Paminėk bent vieną!
— Nielle norėjo parduoti savo seną kledarą. Jis pranešė, kad ji ketina atsikratyti tos metalo laužo krūvos. Tiesiog pasiūlė tau nusipirkti automobilį, juk pats jo neturėjai.
— Tik norėdamas pasirodyti svarbesnis!
— Ar tik dėl to jis tau sakė, jog Nielle neteko darbo, gauna nedarbo draudimo išmokas? — Supratęs, kad pats kuri tą klasinį skirtumą, kurio taip nekenti, gal norėjo parodyti, kas jus sieja, … panašūs finansiniai sunkumai?
— Galbūt, bet kaip užjausti kitą žmogų, kai žinia varva iš pašaipios šypsenos!
— Vis dėlto ar jis nesuteikė tau progos priartėti prie moters, kuri jau daugiau nei dešimtmetį persekioja tavo gyvenimą? — Kaskart, kai suteikdavo tokią galimybę, išsisukdavai. Keisdavai temą, vildamasis, kad tavo gražuolė pati bus tokia maloninga ir ateis pasisiūlyti be kvietimo. — Reikia pripažinti: dėl savo atskalūniškumo gyveni prieš prigimtį. Ar ne?
— Visada maniau, kad blanki mintis, jog vaikytis privalo vien vyras, o moteris žvilgsniu tegali duoti menką užuominą.
— Negi tiek, kad pats stebiesi, kokiu būdu tau pavyko užkariauti Mylène, kurią vis dar vadini angelu? — Esi tik gatavos, paruoštos patiekti meilės vartotojas. Jei būtų įmanoma, emocijas pirktum šaldytų produktų skyriuje!
Ašara lėtai nusirita sapnopato skruostu ir nukrenta ant dienoraščio. Lyg kito būdo nutildyti savo patikėtinį kankinamasis nerastų. Šie atskleidimai, kuriuos iki šiol stengėsi nuo savęs slėpti, dar sunkiau pakeliami nei pasakojimas apie jo odisėją į išvadavimą nuo negalavimo. Svajotojas supranta, kad, nors laukia ir daugiau akivaizdžių tiesų…, jis kaltas labiau, negu manė.
Virpančių pirštų galiukais vėl paliečia pergamentą. Šis kelionės lapas verčia tęsti analizę, kurios kelias atrodo jau nubrėžtas. Dokumentas, tarsi senas draugas, dar aršiau jį bara.
— Po tavo trumpo ir šalto prašymo vis dar klausi savęs, kodėl Nielle atsisakė prisidėti prie tavo komikso teksto? … Leidai jai pajusti, jog ja nepasitiki! Ar taip bijojai, kad ji užgoš tave: ji graži ir protinga; tu bjaurus ir kvailas! — Bet juk dabar akivaizdu, kad tavo kūrinys lėkštas, išduoda tavo pataikavimą sau ir slepiamą narcisizmą, kuris iš tiesų viską jame valdo. O ką pasiekei? … Likai nežinomas menininkas, nei deramai apsirengęs, nei pakankamai įžūlus.
Buvai toks paranojiškas, kad kaskart išeidamas iš namų tampydavaisi originalus sename lagamine, kurį tebeturi. Ar tikrai manai, kad Nielle tokia kvaila ir nepastebėjo šio įpročio keistumo? Baimė, kad kas nors pavogs tavo originalus ar nuplagijuos darbą, privertė tave sugriauti antrą galimybę!
Vienintelė Nielle fotografija prisideda prie dienoraščio kaltinimų.
Lanksti jo vaizduotė — dviašmenis ginklas. Jis naudoja ją be jokio atsargumo. Projektuodama vaizdus, ji padeda iš naujo atrasti dalelę atmintyje „užmigusių“ prisiminimų. Sapnopatas sau rodo kiną…
Nusivylimas! Tai ne vaidybinis filmas, o dokumentika. Trumpas epizodas, kaip ir visi jo gyvenime. Jis vėl tai supras. Pasakotojas nesikeičia. Šaltas, apdulkėjęs ir beveik žmogiškas dienoraštis pasakoja, leidžiasi net į technines smulkmenas…
— Bendras planas: svetainė; niekas nepasikeitę. Ta pati sofa. Virš jos ta pati lempa. — Vakaras; nei per anksti, nei per vėlu.
Ir vėl, o gal vis dar išsitiesęs, dykinėdamas mėgavaisi poilsiu. Stengdamasis nekreipti dėmesio, ar Nielle savo bute, ar jos nėra, išsiblaškęs klauseisi muzikos.
Kažkas skambina į duris, tarsi norėtų oficialaus susitikimo. Pamažu atsikeli ir nenoriai eini atidaryti, nes nieko nenorėjai matyti; jau pratinaisi prie vienatvės. Pernelyg nesaugodamas savęs, atkabini skląstį trūktelėdamas virvę, leidžiančią tingiai atidaryti duris, nė nenusileidus laiptais. Džiaugsmingai pamatai atidaręs duris dailiai nepažįstamajai.
Kamera žvelgia iš viršaus: gintarinė šviesa dešimteriopai išryškina jau gelsvą ochrinių laiptinės sienų paviršių. Nežinomoji dvejoja, ranka neleisdama durims užsiverti už nugaros. Tavo iškalbingas žvilgsnis, regis, ją trikdo.
— Labas vakaras, pone! Žinau, kad jau kiek vėlu…, bet… aš Mia, jūsų kaimynės Nielle sesuo. Tos, kuri gyvena trečiame aukšte. Buvome susitarusios susitikti, bet ji neatsiliepia! — Ar galėčiau paskambinti telefonu? …
Negalėjai atsisakyti. Iš mandagumo? Iš žmoniškumo? Tik jau ne! Dėl troškimo, dėl džiaugsmo ją stebėti, ir nieko daugiau. Argi ji ne žavinga? Ar nelaikei jos ambasadore?
Amerikietiškas planas. Rakursas iš apačios: kamera nukreipta į svajotoją, kurio veidą darko netikslūs, judantys šešėliai. Ilgu elektros laidu prie lubų pakabinta lemputė dar siūbavo.
— Žinoma, nieko prieš. Gali užlipti! …
Bendras svetainės planas. Apšvietimas: tas pats. Garsas? … Jokio. Telefono aparatas, aptrauktas plonu dulkių sluoksniu, tarsi išbalansuotas nelygaus stalo, ant kurio stovėjo, apsunkino Mia darbą: ji jau trečią kartą rinko numerį.
— Jos tikriausiai nėra namie. Vis tiek labai ačiū.
— Gali į mane kreiptis „tu“.
Tokios progos tikrai nepraleisi. Stengdamasis kuo sumaniau ją sužavėti, sužinojai, kad ji studijuoja kiną. Be to, ji pasakė, jog šis nesėkmingas, nors ir iš anksto suplanuotas, vizitas susijęs su kai kuriomis jos būsimo apsigyvenimo pas seserį sąlygomis.
Kad tik laikas būtų gražesnis… pakvieti ją į kitą kambarį — savo studiją. Turistinio gido plepumu pasakoji su kiekvienu interjero daiktu susijusius nuotykius. Lubose sukabinti įvairiaspalviai audiniai, likę po šventės, tėra originalus jų laikymo būdas. Ant sienų — kino plakatai, visi reklamuojantys Merilinos filmus. Kampe pasiklydęs šviesos stalas — vienintelis tavo profesinio darbo animaciniame kine laikų likutis.
Ant piešimo stalo, tarsi primerkta akis, du nebaigti puslapiai. Tavo garsusis komiksas, tavo ambicingas sumanymas.
Norėdamas sulaikyti laiką… stengeisi ją apžavėti, pristatydamas tuos vaizdus tarsi japoniškų graviūrų kolekcininkas. Skraidžiodamas nuo vienos detalės prie kitos, žadinai jos apetitą tam, kad padarytum įspūdį. Visas šis puikavimasis buvo skirtas įtikinti Mia kūrinio grafinėmis savybėmis. Tada, galbūt sužavėta šia viliojimo gudrybe, ji pakiš savo seseriai mintį prisidėti prie teksto.
Stambus Mia planas. Tavo viltys didėjo matant naujokės susidomėjimą. Atsargiai apvertusi paskutinį užbaigtą lapą, ji ramiai tarė:
— Nuostabus darbas. Tiek daug smulkmenų… Pasiūlysiu Nielle prisidėti prie teksto. To tu ir nori, tiesa? … — O dabar… turiu eiti. Ačiū už svetingumą.
Pusiau bendras planas: Damienas prieš kamerą, Mia prieš šviesą. Tavo išlavinta klausa viršuje pagauna trakštelėjimą. Šis ženklas virsta idealiu pretekstu dar kelioms akimirkoms pratęsti pažintį su keista tavo asmenybe, už kurią tenka mokėti Mia.
— Tavo sesuo namie!
— Iš kur žinai?
— Mažasis pirštelis dilgčioja! — Mano galinės durys veda tiesiai prie jos, jei nori pabandyti dar kartą.
— Kodėl gi ne!
Judanti kamera: scena lauke. Stovi tarpduryje tarsi ant ribos balansuodamas, sukryžiavęs rankas, kad apsigintum nuo šalčio, ir stebi Mia.
Ji skambina vieną, antrą kartą. Jokio atsako. Beldžia vieną, du, tris kartus. Nieko. „3297 A“ neatsiliepia.
Pamynęs bet kokį santūrumą, paduodi jai šluotą, tada pakvieti grįžti į vidų. Pats pasiimi senos grindų šluostės teleskopinį kotą.
Nepratardamas nė žodžio, nusišypsai Mia ir parodai į lubas. Moteriškas įžvalgumas — ji tuoj suprato. Pralinksminta sumanymo nusekė paskui tave ten, kur smūgiai garsiausiai aidės. Tuomet smūgiai pasipylė kaip ir juokas. Tai turbūt buvo vienintelė akimirka, kai jus suartino savotiška bičiulystė.
Tie smūgiai, tarytum teatre, iš tiesų skelbė ilgą paskutinį veiksmą. Lyg improvizacijos aktoriai, aklai vaidinantys link netikėtos atomazgos, vieno išraiškos stiprumas diktavo kito vaidybą. Būgnams dundant, ryškėjo paskutinė replika.
— Sezame, atsiverk!
Trečio aukšto durys prasivėrė. Nielle, tūnojusi savo bute, pasidavė atkakliems perkusininkams.
Keičiasi kadras ir nuotaika. (Intuicijos pasirinkimu.) Dekoracija: vidiniai laiptai į trečią aukštą. Palydėjai savo bendrininkę, kad paaiškintum Nielle: triukšmą sukėlei tu. Ketinimas gražus, bet bergždžias.
Tavo gražuolė buvo įniršusi ant jaunesniosios sesers. Mia mandagiai pasiūlė tau išeiti. Ar bijojo Nielle reakcijos? Priekaištų, laukiančių jūsų abiejų? Tau iš tiesų buvo visiškai nusispjauti. Šis įžūlus poelgis leido pamatyti idealiojoje Nielleje žmogišką, spalvingą savybę — pyktį.
***
Saulė jau nusileidusi nuo zenito. Ieškojimas savo viršūnės dar nepasiekė. Sapnopatui viskas įgriso. Noras išvemti praeitį užgniaužia kvapą. Jis pavydi paprastiems žmonėms ir jų įprastų vilčių.
Šis suvokimas padaro jį agresyvų, kursto įtūžį, kurį dienoraštis žadino tarp eilučių pasklidusiu moralizavimu. Impulsyvus Damienas sviedžia savo patikėtinį-biografą į būsto sieną; šis būstas jau pradeda jį sausai dusinti. Pamokslai iš tokio netobulo daikto jį įsiutino. Staiga kilęs pasišlykštėjimas leidžia suprasti, kad praeities įvykius jis išgyvena su dabarties jėga.
Norėdamas kaip draudimo sutartimi užtikrinti savo emocinės kelionės pabaigą, jis griebia popierių, plunksną ir liūdesį; rašo eilėraštį, kurį sau uždraus kritikuoti ar nagrinėti. Leidžia žodžių srautui pasikliauti nenutrūkstamu rankos judesiu.
(Keliauti tuo ant seklumos užplaukusiu laivu?
Rizikuoti kailiu, svajonėmis ir nuodėmėmis?
Greičiau! Nutempti jį nuo seklumos, tegu išplaukia jūron.
Kad vėl išgyvenčiau karčius uraganus.
Iškelti baimes, ašaras, negalias ir šleikštulį,
Siūbuoti keliu, kurio taip bijojau…
Nuo sielos miglos ir sunkaus gyvenimo,
Kad ten paskandinčiau meilę — savo pragaro ugnį.
Plaukti link nudilusių laikų lobio.
Nuojauta jį rasti ir pernešti…
Į nekaltas žemes, baltas nuo šviesos.
Rašalu nubrėžti joms tūkstantį ir vieną sieną.
Iš naujo atrasti tas šalis dieną ir naktį,
Tuos liūdnus kraštus, kurie leidžiasi stebimi.
Jiems pavasaris tėra juoda žiema;
Jie paguos mano vakarykštį gyvenimą.
Ištirpti tose vietose, praeities paveiksluose.
Išgerti vandenyną — ji, kuri mane pamiršo,
Šiuo permainingos nuotaikos laivu,
Kuris yra mano tamsi, aukštyn kojomis apvirtusi atmintis.)
Patenkintas, kad įtikino save nepasiduoti, užmerkia akis. Tarsi sapne vėl mato save po susitikimo su Mia — nekantrų. Kaip ir dienoraštį ar nuotrauką, save suvokia iš šalies, tarsi prisimintų kažką kitą.
— „Aš tave girdžiu, Nielle! Taip, tu čia! Ir tavo sesuo.
Damienas dvejojo, ar užsukti pas mūzą, nes rytas dar buvo per ankstyvas tokiam socialiniam susitarimui. Įžūlus telefonas, šis svetimo privatumo šnipinėtojas, suteiktų bent pakenčiamą prieigą. Vienas skambutis…! Antras!
— Ji, kuri dabar dalijasi tavo erdve, trupučiu tavo gyvenimo. — Ar Mia pasirūpino perduoti tau savo įspūdžius apie mano komiksą? Taip trokštu, kad prisidėtum prie teksto. Nežinau, ar mano parodytas žavesys paveikė ją, ir šis smalsumas erzina. Jei galėčiau susisiekti su viena ar kita… — Bet jos ten! … Girdžiu žingsnius, net balsus.
Svajotojas buvo sukrėstas. Gerklėje vos praeidavo oras. Jis susitraukė, drebėjo. Tą dieną puikus ryto tylos pažinimas leido išgirsti kiekvieną trumpo seserų pokalbio žodį.
— Jei tai Damienas, prašau pasakyti, kad manęs nėra namie! Gerai, Mia? …“
Šeštas skambutis! … Paskutinis signalas? Jis nedrįso padėti ragelio, apstulbęs nuo savo mūzos parodytos intuicijos. Iš kur ji žinojo? Kaip išdrįso?
— Nielle, neturi teisės manęs boikotuoti! Kur dingo tavo pasitikėjimas? … Gal taip tave nuraminau savo nepaliaujamais skambučiais po tos vagystės, nuo kurios nukentėjai, kad dabar esu tau visiškai nereikalingas?
— Alio! … Alio! … Kas skambina…?
— … Mia? … Čia aš, Damienas! Ar galėčiau pakalbėti su Nielle? … Pamynęs išdidumą, uždavė šį tuščią klausimą. Galėjo atskleisti, kad nugirdo, kaip jos abi jį apkalba; tačiau svarbiau buvo išsaugoti privalumus šios klausymo sistemos, leidusios nugvelbti saldžiausias Nielle paslaptis.
— … šiuo metu jos nėra. Gal norėtumėte ką nors perduoti?
Kaip ir tikėjosi, Mia patvirtino esanti solidari su seserimi. Gal iš gailesčio ji nepadėjo ragelio nepasakiusi menininkui, kad išgyrė ir jį, ir jo sumanymą.
Netikėtas vystymasis ar staigus nuosmukis? Sapnopatas, itin jautrus to atstūmimo prisiminimui, tarsi sustingęs. Išganingas sukrėtimas? Dažnai susidvejinantis, jis vėl jaučia asmenybę byrant į dalis. Tyrinėja savo ego, norėdamas atgauti visąjį „aš“.
Būti paprastam, bet nebūti nei normaliam, nei pleonastiškam: jis nuvalkioja garsųjį Šekspyro posakį: „Būti ar nebūti… ar būti tik nebūtimi? … Aš? … Jis? … Ar mes? … Štai kur glūdi klausimas!“ Kodėl tas klausimas? — Jis ieško savęs.
— Kur aš dingau? Kas aš? Kokios tikrosios Damieno savybės? Koks didžiausias trūkumas? …
— Dvejintis nieko neišgėrus!
— Kas kalba?
— Aš, Damienas!
— Bet juk tai aš, Damienas.
— Jei tu esi aš, tai kas esu aš?
— Mes abu, tai yra aš, Damienas, mažasis svajotojas. Tas, kuris mirdamas nusitemps į mirtį ir tave. Ir atvirkščiai.
— Tu esi įrodymas, kad turime iš to ištrūkti.
— Taip! Abu ištrūkti iš grandinių, kurias Nielle supynė aplink mūsų kaklus.
Staiga atsigręždamas prieš save patį.
— Jis privalo baigti!
— Kas tas „jis“? — Tu? … Ar mes?
— Palauk, kur mes buvome? Tai yra, kur buvau aš?
— Nori pasakyti: kur esi tu! Nes aš esu „jis“, o tu — „aš“.
— Taip, štai! Aš Damienas. O tu, „jis“, neturi nieko bendra su tikrove. Tu tesi mano nuolat kliedinčios vaizduotės kūrinys, netgi šalutinis produktas. Tu mane siutini! Kartais drįstu trokšti, kad niekada nebūčiau turėjęs gebėjimo svajoti visur ir visokiomis sąlygomis. Gyvenu šiuo iliuziniu reiškiniu, kurio nebepagimdau ir net nebestebiu, bet kuriame tiesiogiai dalyvauju žemai, visiškai natūraliai. Reikalauju ištremti tave į beprasmybę, antraeili alter ego!
— Ne! Dabar pasakosiu aš! Nes aš nieko neslėpsiu!
Šešėlis ūmai atgauna viršų. Vis dar neištikimas, bet tikresnis už jį patį. Juos abu laiko tie patys gelbėjimosi ratai — prisiminimai, kuriuos reikia iškelti kaip kinišką dėlionę.
Tą priešpietį, liūdną dėl atstūmimo ir slogų dėl lietaus, Damienas dar patirs naują staigmeną. — Lou Jobim priims gyventi jauną studentą. — Bruce Brouillette, trumpam užsukęs parūkyti hašišo suktinės, apie tai glaustai pranešė Damienui. Svajotojas norėjo sužinoti daugiau, bet Bruce dingo drauge su sklaidančiais melsvais dūmais. Tačiau atsitiktinumas lėmė, kad vos išėjo Brouillette sūnus, pasirodė ir virėjas, iškeliaujantis užsidirbti duonos, jau švilpaujantis meilės dainelę savo puodams.
Damienas, apgaubtas paprasto nekaltumo ir vaikiškos išraiškos, skubiai išbėgo iš namų ir šokinėdamas puolė prie Lou. Kiek pakitęs dėl rytinės dozės, visu kūnu ir siela užmiršo net kaimynus, iš toliau svaidžiusius į jį priekaištingus, kandžius žvilgsnius.
— Ei, Lou! Kaip laikaisi? Eini į darbą, tiesa?
— Tikrai taip, mielasis, bet laikas mane spaudžia.
— Girdėjau, turi nuomininką?
— Naujienos šiame rajone sklinda greitai!
— Taip, vos ne anksčiau už pačius įvykius. — Juokai juokais, norėčiau pakalbėti apie ką kita. Apie sapną.
— Sapną! … Skubėk, matau savo autobusą ties bulvaro posūkiu, — atsiduso susierzinęs ir nusuko galvą, vengdamas aptemusio Damieno žvilgsnio; šis daugiau gestikuliavo negu pasakojo.
— … prie stalo sėdi Nielle ir dar trys žmonės. Iš užpakalio balsas sušunka: „Merginos, einančios į restoranus, jau būna daug prisivalgiusios!“
— Ir viskas?
— Taip, bet aš sapnavau Nielle!
— Kaip įdomu ir koks keistas sutapimas: tavo pasakojimas baigiasi kaip tik atvažiuojant mano autobusui. — Iki!
Nenuleisdamas akių nuo Lou, Damienas su ta pačia išdykusia šypsena, vainikavusia repliką, mintyse palinkėjo jam nerasti laisvos vietos sausakimšame autobuse. Paskui susirūpino, ar buvo protinga paskubomis išberti vien pirmą sapno dalį. Kaip galėjo atskleisti jam viską, jei pats Lou tame sapne vaidino svarbų vaidmenį, o jo reikšmės buvo dar miglotesnės, klastingesnės, kone kaltinančios?
(Los Andželas. Einu Sunset bulvaru. — Grindinyje matyti pėdsakai. Jie mėlyni. Keista, bet tai mano pėdsakai. Einu jais. Paslaptinga jų virtinė atveda į agorą.
Erdvę žyminčios didelės permatomos užuolaidos vos dengia aukštas kolonas korintiniais kapiteliais. Už kelių metrų, ant plačios pakylos, stovi ilgas platus stalas, užtiestas balta staltiese. Ant jo gardūs egzotiški valgiai, įmantrios maisto kompozicijos auksinėse lėkštėse. Už šios milžiniškos puotos stovi Lou su vyriausiojo virėjo uniforma.
Scenos centre Nielle, vilkinti vakarinę suknelę, sulaukia santūrių keturių vyrų piršlybų. Ir aš tarp šio ketverto saldžialiežuvių. Nė kiek neaukštesnis nei iš tikrųjų, esu mažasis juokdarys, linksminantis kitus.
Tuomet Lou pakviečia visus ragauti nuostabiųjų savo patiekalų. Dosniai aptarnavęs kitus svečius, paniekinamai numeta kelis trupinius į mano plokščią lėkštę.
Nielle šoka su vienu iš pretendentų, tarsi, paisydama Lou nebylių patarimų, jau būtų išsirinkusi savo princą. Liūdnai pavydžiu šokėjams. Esu vienas ir atstumtas net šiame sapne.)
Autobusas dingsta už horizonto kaip tik tada, kai baigiasi šis vieno miego pasakojimas. Neplagijuojant virėjo: „Keistas sutapimas!“
Prasidedantis šaltis privertė Damieną šiurpti ir grąžino į tikrovę. Grįždamas namo, iškėlęs galvą aukščiau negu aukštai, jis atidžiai apžiūrinėjo vieną iš trečio aukšto langų su langinėmis ir įsivaizdavo ten jį ilgėtis verčiantį siluetą. Nielle siluetą: ji tikriausiai pasinaudojo savo nenusakomojo apatinio kaimyno išėjimu ir paspruko.