XII SKYRIUS
Staigus sprendimas. Į virtuvę! … Greitai žalios salotos. Vienas kąsnis, du… ir gana, užgeriant stikline šaltos arbatos. Visą dieną nieko nevalgęs, taip jis nutraukia trumpą psichopatišką sambrūzdį, atstumto svajotojo pasninką.
Gatvėje pervargęs vaikas susižeidžia; nubrozdintas kairysis kelis. Maldos nereikia, jis pats atsistojo. Taip mokomasi gyventi. Taip jis didina savo atsparumą skausmui.
Damienas tuo tarpu žvilgčioja į ant grindų gulinčią Nielle nuotrauką. Tarsi permatoma fantazija ji liudija, kad išgyveno svajotojo laivo sudužimą. Tačiau daiktas jį jau vargina. Tas amžinai į kairę nukreiptas, neperprantamas ir atkaklus žvilgsnis primena, kad jie niekada nekeliavo ta pačia kryptimi. Tų pačių sapnų link…
Nuolat svarstydamas jis atsižada šių dienų tuštumos; valandų, iš kurių dingo Nielle žingsniai ir nevykę juos imituojantys apsimetimai, anksčiau išduodavę jos buvimą.
— Šitas nusikalstamas laukimas mane kankina! Jei galėčiau, išvyčiau tą sustabarėjusį laiką, hipnotizuojantį mane tarsi smėlio laikrodis kiekviena savo smiltimi… judančia košmarais.
Stumdomas savo šešėlio, pats išsikrausčiau, pasitraukiau iš Nielle gyvenimo. Dabar išnaudoju visas jėgas sulaikyti savo paties šmėklą ir jos piktus ketinimus. Jei būčiau galėjęs numatyti klastingą vienatvės persekiojimą ir aplink mane plintančią neapykantą, būčiau sutramdęs ir nušlavęs tas pražūtingas savo asmenybės atodangas. — Kam visa tai! — Prieš tą gardų kliedesį, tą pašėlusį, vaikišką žavėjimąsi Nielle grožiu, telieka narkozė.
O ji, naiviai nekalta, mano sužalotos kantrybės, kerų ir jų įžangų auka, ji, išsigelbėjusi nuo mano griaunančio atkaklumo bandant ją susigrąžinti, vis dėlto norėjo man padėti.
Kodėl neatpažinau jos dosnumo tose švelnybėse, kuriomis ji mane apdovanodavo? … Pasitikėjimo kitais, kurio ji norėjo mane išmokyti – be bambėjimo, be apmaudo? … Intuityvi, nes moteris, argi ji nesiekė išrauti iš manęs to keistuolio, kuris, liguistas ir apsėstas, meilės sparnais kilo jos link? Žodžiu, prisijaukinti tikrovę ir jos lūkesčius iš priešingo galo, viliantis tikro, tiesaus bendravimo.
Šiandien ji atstumia mane kaip nuodingą medų! Pamišęs, kliedintis menininkas! … O juk mano galvoje tik truputį susipainioję. Štai ir viskas!
Laikrodis rodo dvidešimt pirmą valandą. Vėl nerimas dėl to, kad teks likti nemiegant. Dar trys valandos, paskui užmiršti šią audringą dieną, pilną šmėklų, bandančių jo protą ir menką logiką. Kūnas ima jausti akinezijos padarinius. Nuovargis? …
Psichinio susiskaldymo simptomai, kuriuos jis, tiesa, tebevaldė, veikia kaip stiprintuvai muzikai, plūduriuojančiai iškrypusios ir išsipūtusios vaizduotės eteryje. Neaiškėja niekas, bet visa tampa labiau apčiuopiama. Jo kančios, žaizdos… viskas taip gyva, taip tikra, kad atrodo, jog kaukolę perskrodė kapų pasaulio garsų moduliacijos. Tie šešėliai, žingsniai, nepriekaištingi balsai paralyžiuoja menkutį jo racionalumą. Jis prisimena iki kraštutinumo išaukštinęs kvailystę…
Iššokęs iš sapno, ruošdamas kavą tarsi nakties prierašą, Damienas pajuto ryto skleidžiamos balkšvos šviesos trauką. Snigo. Nešvarūs pilki miesto šarvai jau puošėsi balta dykuma: „Penkiolika centimetrų kritulių…“, — sakė per radiją.
Bijodamas, kad Nielle paslys, pargrius ar susižeis, bet kartu liūdnai smalsaudamas, ar jai bus sunku nuo jo pasprukti, Damienas nusprendė palengvinti jai nusileidimą laiptais, išėjimą, kasdienį pabėgimą.
Tuščiu skrandžiu, nuo širdies iki pilvo, griebęs sunkų kastuvą, kurio kotas barškėjo ties geležtės įmova, jis, darydamas gerą darbą, leidosi į klajones mintimis. Vienas kastuvo mostas – svajonės šuolis… Kita krūva sniego, kupina kristalinių stebuklų, kuriuos įkvėpė visi pajudinti snaigių būriai, paskui dar viena ir dar, dar… Galiausiai nuvalytų laiptų apačioje sužibo ne nuogas šio darbo rezultatas – paprasta sniego krūva, – o poetiška bučinių, minčių ir slaptų prisilietimų suma. Slaptas, akinamai baltas troškimas.
Baigęs darbą ir atgavęs kvapą, jis svarstė, ar pranešti Nielle, kad būtent jis atliko šį malonų triūsą; kad dėl jos privertė truputį pasvajoti pūgą.
Norėdamas įrašyti pastabą į savo laiką, Damienas „Kichotas“ užtaisė savo stebuklingą sniego ginklą ir visu greičiu puolė drakonui į nasrus. Prie trečiojo aukšto durų. — Kerberas neatsitraukė nė nagu, nė iltimi; net nesuurzgė. Drąsusis Donas Damienas nusimovė šlapią pirštinę ir nuo šalčio sustingusiu smiliumi perlų baltumo pudroje, hipnotizuojančioje negyvu apsimetantį pabaisą, įrašė satyrinį užrašą: „La pelle masquée“ („Kaukuotasis kastuvas“). Jis tikėjosi, kad karalienė Nielle supras homofoninį parašo triuką: „L’appel masqué“ („Užmaskuotas kvietimas“).
Paskui riteriškai nusilenkė ir pakvietė kastuvą padėti jam per būsimas žiemos kovas; žinoma, praminė jį „Sancho“. — Tačiau tais metais sniego beveik nebuvo.
***
Kuo toliau jis žengia per savo „prisiminimų prisiminimus“…, kuo labiau su nerimu suvokia to laikotarpio įtrūkius, apibūdindamas juos kaip klouniškas piktybes, tuo aiškiau mato, kad vis labiau užsisklęsdavo savyje, kamuojamas baimės būti paliktam. — Gauja, kuriai taip troško priklausyti ir su kuria siekė tapatintis, jį nuožmiai atstumdavo. Ji išstumdavo jį dėl niekų, priversdavo Damieną patirti tarytum nesibaigiantį karantiną, kol jis pajusdavo, jog gauja nori, kad jis nudvėstų kaip anemiškas, užkrečiamas žvėris. Bjauri, pagiežinga, bet viliojanti patelė, galėjusi jį atgaivinti ir paskatinti šokinėti, reiškėsi kaip neginčijama bandos valdovė, naikinusi svajotojo išdidumą…
Laikrodžio rodyklėms sparčiai besisukant artėjo jo gimtadienis. Gruodžio aštuonioliktoji – lemtinga data, primenanti dieną, kai Žemė nesustojo suktis, išgirdusi pirmuosius Damieno riksmus. Perkirsti amžių, vienam pereiti naują atkarpą jam buvo tarsi išniekinti tradiciją.
— Po penkių dienų mano gimtadienis! Bus tikras šėlsmas!
Šis Damieno pareiškimas neužgožė nei vienos iš tų greitosiomis žinią pranešančių plokštelių, nei juo labiau ramaus katės murkimo, kuri guosdavo jį nemiegodama. — Beje, iš humoro ir dėkingumo jis įrašė ją, pabrauktą ir skliaustuose, pačioje svečių sąrašo viršūnėje. Pirmoje vietoje, kaip privilegiją, žaismingai provokuojančią dukters vardą; po jos, paerzindamas, Mylène ir jos meilužio vardus; kaip lengvabūdišką palankumą abipusiam ištikimumui, bendrų draugų vardus; kaip nuolaidą paviršutiniškumui, studentiškos vyno poezijos mėgėjo vardą ir pagaliau iš nevilties – „Nielle“.
Per kitas valandas jis karštligiškai, kaip paauglys, leidžiantis kišenpinigius žaidimų salėje, apsirūpino atsargomis. Paskui, skambindamas artimiesiems, kėlė savo savigarbos taškus iki pat „tilt“. Tačiau atkakliai kovojo su juodu begalviu herojumi – savo šešėliu, kuris ragino jį nustoti sekti mūzos pasirodymus. Šitaip nusiteikęs jis ruošėsi priimti devyniolika svečių savo perstatytame ir išpuoštame kambarėlyje. Jį puošė visa fantazija, kurią teikė utopinė viltis sulaukti kaimynės, nors, pasak jo informatoriaus Carloso, ši į šventę neateisianti.
— Jei ją sutiksiu, paprašysiu ateiti į tavo vakarėlį! — sakė jis, papildydamas žodžius painiais paaiškinimais: „Nesu tikras, ar ateis; jos beveik niekada nebūna.“ Šie žodžiai Damienui netiesiogiai patvirtino, kad Nielle bent retkarčiais vis dar būna savo bute.
Nepaisydamas malonaus tikrumo, kurį gavo iš dviprasmiškų studento žodžių, svajotojas, geranoriškas šeimininkas, ir toliau vylėsi, kad Nielle prisijungs prie draugų. Norėjo, kad ji susidraugautų su Lysianne ir iš Mylène, savo išpažinčių angelo, galbūt nustebusi sužinotų, kad jis turi netikėtų savybių. Jis laukė tų džiaugsmų, kurie sproginėjo susidūrę su akivaizdžiu jos atsitraukimu, su nusivylimu dėl trokštamosios nebuvimo. Kiek įstengdamas atsakydavo į jam siunčiamas šypsenas arba sausu humoru atsiliepdavo į linkėjimus.
Visa šiluma ir grupės nuoširdumas neapsaugojo jo nuo paniekos, nuo šalčio, sklindančio iš trečiojo aukšto. Akivaizdus šventės linksmumas nė kiek nesumažino keistos ledinės jo reakcijos. Šis užsitęsęs, nors ir numatytas, mūzos neatėjimas; ši gimtadienio darnos spraga; ši tuštuma širdyje; trumpai tariant, ta griežto jansenisto maniera jį niekinanti malonė nugramzdino jo pakilumą į pilkesnius jausmus, versdama jį skęsti dramoje nuo pirmųjų atsisveikinimų.
Šis aplinkiniams liūdnai nemalonus elgesys nepasitaisė iki paskutinio svečio išėjimo, kai užplūdo dvejopa euforija. Nors alkoholis ir neliejosi upėmis, galiausiai jis vis dėlto paskandino Carlosą, kuris visą vakarą nė sekundės nepatyrė malonumo sučiaupti lūpas. Nuo pirmųjų gurkšnių vyno valdomas jis įkyrėjo geriausiems Damieno draugams, tarytum norėdamas pasėti nesantaiką, girdamasis, kad yra artimiausias jo bičiulis.
Apgaudinėdamas vienatvę padedamas katės, kuri atsargiai išlindo iš slėptuvės, kai triukšmas nurimo, jis nakties sušvelnintame griežtume tęsė savo kalvariją, kuriai įvykiai nedavė jokio atokvėpio.
***
Svajų ligonis drįsta žvelgti tik į kylantį mėnulį; tarsi į pertvarkytą vandens laikrodį, veikiantį šviesa, pakankamai netikslų, kad nugvelbtų brangias sekundes, bet pakankamai autoritetingą, kad apšviestų jo atrankinį žygio matymą.
Iki šiol dėl savo paties išmoktos atminties technikos jį iš tiesų sukrėtė du sugrįžę dalykai: muzikinis prisipažinimas – Ferré „Avec le temps…“ – ir neišvengiamas, nuginkluojantis apmaudas dėl Lou ir Carloso triuko perimant meilės laiškus. Pirmasis rodė tam tikrą mylimosios rūpestį kitu; antrasis paprasčiausiai priklausė neteisybės sričiai. Trumpas patikslinimas prieš vėl pasineriant į dar neiššifruotus prisiminimus…
Nenorėdamas iškart tvarkyti savo kambarėlio po priėmimo, kuris, svečių nuomone, pavyko, Damienas prie įprastų darbų grįžo tik kitą dieną, vėlai popiet. Didysis valymas, mažas liūdesys. Beveik atrodė, kad čia ir ten išblaškytos dulkės pačios būtų sugrįžusios į savo ankstesnius kampus.
Katė, pati pasiskyrusi budėti prie svetainės lango, po sargybos ilsėjosi budri ir aiškiai matoma ant palangės. Kaip ir jos šeimininkas, atlikusi pareigą, ji atsiguldavo į pintą krepšį nevalgiusi ir užmigdavo guolyje, sapnuodama įtrauktomis nagutėmis.
Apleidęs savo sargybą, Damienas atsipalaidavo virtuvėje su dviem ištikimiausiomis… ir nuodingiausiomis atramomis: kava ir cigaretėmis. Jos pagražino jo sugrįžimą prie įprastų klausimų.
— Kodėl ji neatėjo į mano gimtadienį? Tereikėjo nusileisti nuo savo kalno. Ar bijojo, kad patiks? Ar gąsdinosi draugų pašaipų arba tų klastingų švelnybių smurto, iš kurio sudėtas mano fantazijų pamatas? Dabar šiuose neaiškiuose santykiuose ji ne ką skaistesnė ir ne ką nekaltesnė už mane, nors mūsų reti susitikimai buvo persmelkti, sukrėsti keistumo…
Jis vos pradėjo kaltinti save, kai pačiame jo „almicantarat“ zenite dėmesį patraukė staigus šurmulys, kreivas triukšmas mūzos virtuvėje. Tarp judesio protrūkiais skambėjo juokas: Mia, Lou, Carloso ir Nielle balsai. Ji turėjo teisę linksmintis, priimti ką panorėjusi, neįtraukti jo į savo išmones, jei to norėjo; jis tai, nors sunkiai, priėmė su savotiška instinktyvia išmintimi.
FM bangomis, kurių dažnis liko nustatytas klasikinei muzikai, vienatvę vaikyti padėjo nuostabiai atliekamas Schubertas. Mieganti katė, sugrįžusi tvarka, maloni muzika ir švelnių mūzos veido bruožų ilgesys – visa tai, viena kitą atsverdama, paskatino jį laikyti aplinkybes palankiomis rašymui… naujam laiškui. Nepaisant užsispyrusios žodžių vagių grėsmės, nepaisant margos kompanijos, kurioje Nielle tą akimirką naiviai mėgavosi laiku.
Laikydamas pieštuką, jis parodė į erdvę, tarytum rodytų įkvėpimui vietą, iš kurios šis turėtų prasiveržti. Juokeliai, skriejantys ir atsimušantys į bendrą sieną, kai viršuje susirinkusieji tyčiojosi iš įvairių dalykų, jį trikdė. Jis nukreipė pieštuką į lubas, tarsi per jas, bangų eliksyru, taikydamasis į Nielle balsą.
Balsų trūkčiojimai sugadino klausymosi palaimą. Aštrūs žodžiai prasiveržė tarsi lojimas, nutraukdamas malonumą; būtent tokios ėdžios pastabos galėjo sunaikinti Damieno nerūpestingumą. Norėdamas atgauti gerą vardą, Carlosas, kurio balse nesigirdėjo jokio vakarykščio gėrimo pėdsako, plūdo svajotoją, šaukdamas jam grasinimus, pakankamai nešvankius, kad šis pašiurptų.
— …O man į jį visiškai nusispjaut! Dar ir padėsiu jam išsikraustyti tą jo šūdą!
Šią žinią jis užantspaudavo prapliupęs juoktis ir sukėlė visuotinį kvatojimą, patenkindamas kaimynų būrelį.
Tarsi priaugęs prie kėdės, Damienas bukai žiūrėjo į tą kertančią plokštumą – lubas, – kurios kol kas gynė jį nuo pašėlusių Carloso grasinimų. Jis vis dar įsivaizdavo jo ramybę nuodijantį studentą girtuoklį, abiem delnais susiėmusį skruostus ir siunčiantį šį žiaurų pareiškimą žemyn. Pritrenktas svajotojas vos spėjo sekti savo jausmus, kad ištrauktų juos iš traumos, kurioje jie leido šaknis.
— Carlosai! Carlosai! Kaip galiu neigti savo kaltes? Bet ką aš tau padariau? Ar tavo nepateisinama neapykanta man neatsisuks prieš tave patį? Gal gintumeisi parodydamas mano dvigubą žaidimą, pabrėždamas, kad naudoju tave kaip savo jausmų pasiuntinuką? Tuomet priminčiau tavo atsakomybę už šį mūsų santykių nesusipratimą ir didžiulę žalą, padarytą tavo rankų… tavo sąžinės pavogtais laiškais.
Guoskis, Carlosai, ne tu vienas manęs nekenti. Apsidairyk. Bet ko verti jūsų žodžiai ir piktos jų akrobatikos, tavo sarkastiška „draugystė“? Nieko, palyginti su bevande dykyne, kurioje Nielle džiovina mano sielą! Pamatyti jos akis – jau ne troškimas ir ne manija… tai tapo mano gyvenimo motyvu!
Atsistojęs ir žengdamas dirbtuvės link, jis nusibraukė akies kamputyje besirenkančią ašarą, stengdamasis sulaikyti kitas. Neverks. Jis atkakliai priešinosi ir įtikino save, kad jokia piktybė jo nepasieks; kad drąsi laikysena, ribojanti šių išpuolių poveikį, galbūt pakeistų Nielle nuomonę apie jį. Bet kokia kaina… vaidinti nekaltą.
Kai ašarų tvinkimas atslūgo, jis virtuvėje vėl paėmė pieštuką ir popieriaus lapus, nes prisiminė, kad iki šio netikėto persekiojimo ketino rašyti savo pašaipiajai gražuolei.
Viršuje jie vis dar juokėsi, tačiau vis tyliau, pamažu nukrypdami nuo mėgstamiausios temos: Damieno, atpirkimo ožio.
Jam nebereikėjo pieštuku rodyti į aplinkines erdves, kad užkariautų įkvėpimą. Galimą laiško turinį sudarytų nuolankūs ir makiaveliški prisipažinimai, sudėlioti taip, kad suveiktų kaip katalizatorius netikriems Nielle nebuvimams ir suderintoms tyloms. Iš tiesų Damienas statė už pačios mūzos strategiją, įsitikinęs, jog sužadinęs jos smalsumą paskatins ją pačią atsiskleisti.
Mėgdžiodamas medžiojantį erelį, svajotojas sklandė aplink žodžius. Pastebėjęs jausmingiausius, puldavo juos išskėstais nagais. Kraujuojančius grobius, tuos nukentėjusius žodžius, tada išskleistais sparnais nešdavo į išbalintos popieriaus masės lizdą ir dėliodavo kaip brakonieriavimo trofėjus. Nuo labiausiai jaudinančio iki patikimiausio… Nuo labiausiai prieraišaus iki kritiškiausio… Nuo atviriausio iki sudėtingiausio…
(…Nuo užuojautos iki Nielle išdidumo. Kadangi jis buvo žemesnio ūgio už Nielle, kuris iš jų turėtų kompleksuoti? Nuo slepiamos paslapties iki drąsaus juokingo kūno defekto atskleidimo: viena blauzda sunykusi, kita hipertrofuota. Kas yra Lorelis ir Hardis? Nuo kraštutinės netolerancijos iki išugdytos kantrybės. Atskleisti, kad viskas žinoma, kai viskas girdima; arba kaip supinti savo laiką su kito aidais? Nuo troškimo iki atgailos. Nustoti persekioti gražuolę? Galutinai? Jei nesi mylimas, tenkintis gailesčiu? Ar sprendimas atšaukiamas?…)
Po rytinių ritualų jis įkišo į vieną iš labiausiai pageltusių vokų trumpą tekstą, kurį paliko per naktį bręsti pagal jos patarimus. Meilė mainais į gailestį… kaip mainų valiuta.
Kad išsklaidytų bet kokius mūzos įtarimus, suvaidino išvykimą ilgam pasivaikščiojimui, pasitelkęs iškalbingus garsus: netikrus telefono skambučius, be perstojo pypsinčiam signalui pranešančius apie vėlų grįžimą; paskui, jeigu Nielle jį pamatytų, apsirengė taip šiltai, kad ėmė trūkti oro.
Apsimetęs išeinąs iš namų, sustojo ties gatvės kampu ir ten budėjo, leisdamas šalčiui nurausvinti veidą ir žnaibyti skruostus. Grįždamas atgal, jis slinko palei namus nugara prigludęs prie sienų, lyg persekiojamas nusikaltėlis, kol pasiekė savo nepavojingų nusižengimų sceną ir įdėjo išpažintį į seną medinę pašto dėžutę, kurią prieš jį kiti jau buvo išlaužę ir apiplėšę, pagrobę neįkainojamą jausmų turtą – Nielle šypseną.
Išsiblaškęs dėl tų pačių klausimų ir priežasčių, verčiančių taip atsargiai elgtis bei taip spėjamai veidmainiauti, jis laiptais leidosi garsiai kaukšėdamas batais ir išniekindamas žiemos tylą. Vos pasislėpė po balkonu, kai trečiojo aukšto skląsčio, saugančio duris, staigus trakštelėjimas užbaigė perkusiją.
— Ar mane pastebėjo?
Jis atkreipė dėmesį. Durys užsidarė. Priėjęs arčiau, akies krašteliu patikrino, ar vokas vis dar guli pašto dėžutėje… Dingo! Jis buvo paimtas. Bet kieno?
Baimindamasis nemalonių šio damieniško pristatymo padarinių, jis liko po laiptais, pasislėpęs nuo smalsių akių, tarsi norėdamas patikėti, kad kelios nejudėjimo minutės vėjyje ir šaltyje ištrins jo parašą. Nepaisydamas savo nepavykusios gudrybės ir pasivaikščiotojo vaidmens, kurį sausas pūgos gūsis vis dėlto ragino kuo greičiau atlikti, jis per dvi minutes grįžo į butą ir pasiėmė iš buvusios žmonos pasiskolintą psichologijos knygą. Tai buvo būdas palaikyti intelektinius ryšius iš laikų prieš skyrybas.
Priėjęs prie savo buvusių namų, vos už šimto metrų nuo trapaus prieglobsčio, jis sutelkė visą progai reikalingą šaltakraujiškumą, kad galėtų bendrauti su Mylène be pernelyg didelio jausmų gumulo gerklėje ir be įžeistos savimeilės, nors vis dar laikė ją patikima patikėtine.
Tą akimirką, kai paspaudė skambutį, tarsi kažkas būtų šukavęs jo nervus, per visą kūną perbėgo šiurpas. Be regimos priežasties atsitiktinumas nukreipė jo žvilgsnį į dirbtuvę, iš pradžių į dangų, paskui į trečiojo aukšto langus. Nielle, rankoje laikydama laišką, slapta stebėjo Damieną.
Lyg dienos šviesai jautrus kurmis, iš savisaugos instinkto lendąs į savo urvą, ji užvėrė langines ir pasibjaurėjusi atsitraukė.
Dvigubindamas nuostabą, kai svajotojo blaivumas spruko už visų rėmų, haliucinacinis jo mūzos spindesys tebekabojo prie lango. Džiaugsmo ir didžiulės euforijos akimirką jis drąsiai būtų kopęs į rūmų sienas… Bet nereikėjo: tas šiltas jausmas jau sklaidėsi, užleisdamas vietą laimingoms išvadoms. Pernelyg smalsi, ji ką tik sudrebino, gal net suardė melo sąjungos pamatus; apdovanojusi Damieną šiuo atsitiktiniu pasirodymu, ironiškai paneigė visus, neigusius jos buvimą.
Bet ar ji sulaužė savo pačios taisyklę norėdama patikrinti vieną jautriausių Damieno paslapčių – jo kojų apsigimimą? Ar pakliuvo į spąstus, kad iš gailesčio paskutinį kartą pažvelgtų į menininką, nuraminta pažado daugiau jos nevarginti? O gal tiesiog stebeilijosi į jį linkėdama visokiausių nelaimių, nes vis dar virė pykčiu supratusi, kad apačioje gyvenantis kaimynas gali girdėti, ką kalba viršuje, lygiai taip pat kaip ji?
Tikra, apčiuopiama ir sveika kitokia meilė jam sušvilpė tikrovės melodiją…
— Labas, tėti!
Lysianne pabučiavo jį ant slenksčio ir pakvietė užeiti.
— Labas, Damienai! Koks džiugus veidas! Turbūt atnešei gerų žinių!?
Vaiko motina tai iškart pastebėjo. Ji draugiškai pabučiavo buvusį vyrą, susidomėjusi retomis jo džiaugsmo akimirkomis.
— Na štai!… Labas! Užeik gi. Per tokį šaltį namai greitai atvėsta.
pridūrė meilužis žemu balsu, tvirtu rankos paspaudimu nutraukdamas buvusios šeimos švelnumą ir meilumą.
— Atleiskite, laimė mane išblaško… Gal lauke ir nešilta, bet mano nuotaikos termometras rodo bent trisdešimt laipsnių Celsijaus virš nulio!
Visiems keturiems susėdus prie verbenų arbatos, Damienas papasakojo jiems apie naujausius nuotykius. Išsamiai ir aistringai nusakė paskutinių apgavysčių sandarą ir iš jų kilusius melus, laiško turinį ir savitą pasiuntinio techniką; bet svarbiausia, jausmams knibždant po jo žodžiais, pakiliai pranešė apie netikėtą, atsitiktinį ir tarsi nuskausminantį Nielle pasirodymą.
— …Nuostabu! Štai aiškus įrodymas, kad aš ne beprotis! Ji neišsikraustė; vis dar ten gyvena! Įsivaizduojate? Pergudravau jų strategiją, nepaisant visų jų klastų ir gudrybių, skirtų mane supainioti, priversti kaip kvailį patikėti, kad ji gyvena kitur. Net pati ji…
— …ji tave jau gana sukrėtė.
metė François ir, pats nustebęs savo atsaku į svajotojo jausmingumą, subito presto nukreipė pokalbį prie konkretesnių dalykų, tarsi nieko nebūtų nutikę.
— Damienai, norėčiau tavęs paprašyti paslaugos…
— Su malonumu. Kokios?
— Norėčiau užbaigti „The Beatles“ dainų kasetę, kurios čia niekaip nepavyksta pabaigti…
— Nori pasinaudoti mano patefonu?
— Taip. Mano patefono adatėlė blogai sureguliuota, o tavo – nauja. Siekiu kuo tikslesnio garso atkūrimo, kuo didesnio muzikalumo.
— Na! Neprieštarauju… Bet reikės prižiūrėti garsumą, kad Nielle nepalaikytų tavo pasirinkimų viliojimo kampanija. Tai galėtų padidinti painiavą ir sugriauti mano derybų su jos jautrumu veiksmingumą.
tarė Damienas, kasydamasis sprandą, tarsi pasąmonėje ieškodamas papildomų rekomendacijų.
— Nesijaudink, būsiu atsargus, nors ir toliau manau, kad ji tik moteris-sirena, siekianti tave sunaikinti.
— Prašau tavęs!…
Norėdamas pamiršti, kaip skaudina ši tiesa, neleisdamas nė sekundei įsirėžti į laiką, jis kreipėsi į Lysianne.
— Rytoj susikrauk daiktus; Kalėdoms važiuosime į kaimą, gerai, dukrele?
— Taip, tėti!… Kelintą valandą atvažiuosi manęs pasiimti?
— Tiksliai nežinau. Bet tikriausiai popietės pabaigoje.
— Ji nekantrauja. Jau mažiausiai savaitę kalba, kaip vėl pamatys pusseserę Natashą.
paaiškino Mylène, glostydama ilgus dukters plaukus, šiuo motinišku gestu dar labiau nei žodžiais patvirtindama mergaitės džiaugsmą.
— Klausyk, Damienai… jei paliktum man savo buto raktus, galėčiau įrašinėti, kol tavęs nebus…?
— Puiki mintis! Juk Lysianne ir taip turi atsarginį raktą.
Damienas šioje draugijoje, neatitinkančioje ano meto visuomenės normų, jautėsi laisvai. Kartais tokia samplaika net suteikdavo jam patriarcho išvaizdą; tačiau butas, kuriame kone dešimt metų vaikščiojo pirmyn atgal, jį slėgė. Jis jautė tuštumą. Todėl atsisveikino su dukterimi bučiniais ir savo įprastais juokdariškais reveransais, kad ramioje slėptuvėje vėl rastų paklydusias bangas, tas gyvenimo nuotrupas, kurias Nielle išskleistų sparnais. Ten jis tyrinės savo dangų, asmeninį skliautą, nors užstotą baltų medinių lentų debesies. Tačiau širdies radaras vis dar pagaus vienos žvaigždės šviesą. Vienintelės. Ištrūkusios iš tamsaus ūko… Vis dar ten, žvaigždei spinduliuojant, sapnai sulips, susilydys vienas su kitu, sudarydami daugiau nei planetą… rojų! Neišsakomą Edeną, pilną pasaulių ir stebuklų. Tada vaizdai iš kitos visatos plazdės pas mūzą, kad grąžintų jai jėgas ir viltį pradėti iš naujo, tarsi amžiną ratą, neišsenkantį maistą.
Tačiau svajotojas buvo nepasotinamai, gargantiujiškai alkanas: jis godžiai rijo visus Nielle garsus, visus žodžius ir niekada nepasisotindavo. Bet šis klausymosi godumas, ši nepavojinga laimė jau tą vakarą pakrypo nelaiminga vaga, kaip savybės trūkumas, kai nebesugebi jos valdyti.
Po paskutinio laiško jis jautėsi priverstas atsitraukti, atsisakyti bet kokių poetinių ar muzikinių mūzos liaupsinimų, visiškai nutraukti neoficialias viliones. Nebegalėjo griebtis muzikos, kad ištrūktų iš svajonių, nei bandyti užgožti savo troškimus; dabar, šioje ekstazę primenančioje kančioje, jis turėjo susilaikyti nuo bendravimo. Priversti save tylėti, slėptis dar labiau nei Nielle.
Šio atpratimo laikotarpio pradžią ženklino kone visiška nemiga. Užmigti jis teįstengdavo įsivaizduodamas švelnų atlasinių paklodžių šnarėjimą prie deivės kūno, užantspauduojantį jo geismus nakčiai.
***
Vidurdienis. — Tarsi pavojaus signalas, laiptais suskamba žingsniai. — Labiau iš reflekso nei iš įpročio jis metėsi prie svetainės lango. Visai nesidrovėdamas nuogumo – svajotojas visada miega nuogas – kitoje gatvės pusėje pamatė Nielle, Marcą ir jo sūnų, besiruošiančius išvažiuoti Kalėdų atostogų.
Visi trys kruopščiai ir tvarkingai dėliojo Nielle bagažą šalia savojo į automobilio, priklausančio dažniausiam mūzos meilužiui, galinę bagažinę. Ši žavi retkarčiais motinos vaidmenį atliekanti moteris savo buvimu, regis, kurstė vis stiprėjantį Marco sūnaus geismą. Nekaltas ir naivus, jo veido išraiškos buvo nuspalvintos sapnų, panašių į svajotojo, ir kalbėdamas su ja jis nesiliovė šypsojęsis. Tačiau Nielle atrodė akivaizdžiai susirūpinusi. Jos dėmesys dalijosi tarp šeimyniškos laimės atmosferos ir menininko, kurį ji be piktos valios stebėjo akies krašteliu.
Jis, vis dar nesivaržydamas, ir žiūrovas, ir reginys, stovėjo nejudėdamas ir sveikino save už vakarykštį genialų žingsnį. Buvo tikras, kad mūza galvoja apie jį, bet ne dėl saulės spinduliuose išryškėjusios švariai nupraustos blyškios odos ir ne dėl jai parašyto atsivėrimo bei atsisakymo laiško. Ne. Jis buvo įsitikinęs, kad ji išmušta iš vėžių, sutrikusi, nes nebereikia nuo jo slapstytis, arba, dar labiau, nežino, kaip tai daryti šių žmonių akivaizdoje. Šie artimieji, suprantama, negalėjo staiga tapti naujais sąmokslininkais. Savo vaizduotės dėka Damienas tarytum skaitė Nielle sumišimą: ji esą svarstė magų padėjėjų techniką, kaip jos susilanksto didžiulėse dėžėse, kuriose tariamai perpjaunamos pusiau. Bet jos lagaminai jau buvo supakuoti ir sukrauti.
Kai senas europietiškas Marco automobilis pradingo, šis išvykimas priminė Damienui, kad ir jam reikia pradėti ruoštis važiuoti pas tėvus su Lysianne švęsti Kalėdų.